"Pagal karo teisę ir papročius": sutartys ir karo belaisviai XIV-XV amžiuose

LTVakarų Europoje paplitusios karo teisės supratimas neabejotinai turėjo įtakos Vokiečių ordino karuose su Lietuva (pagoniška ir krikščioniška). Tačiau tos idėjos sunkiai prasiskverbė į praktiką (jos dažniausiai likdavo skunduose ir sutarčių formuluotėse). Sutarčių dėl karo belaisvių formuluočių raida atspindi laikui bėgant vis didėjantį specifiškumą, šie susitarimai buvo formuluojami vis tiksliau, bandant išvengti interpretacijų. Pavėluotam belaisvių paleidimui dažnai turėjo įtakos platesnis politinis kontekstas. Ilgametis Lietuvos ir Ordino konfliktas prisidėjo prie tam tikrų praktikų įsitvirtinimo. Nors kai kurie aspektai pasižymėjo tęstinumu, buvo matyti prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkybių, besikeičiančios sutarčių formuluotės ir bandymai suderinti prieštaringas teisines sistemas. Nors terminas „karo belaisvis“ nebuvo vartojamas, o vietoj jo buvo vartojama platesnė formuluotė – „visi belaisviai“, iš vėlesnių dokumentų matyti, kad atsirado tikslesnė frazeologija – „patekę į nelaisvę šiame kare“, o tai rodo, kad buvo pereita prie konkretesnio nelaisvėje atsidūrusių asmenų apibrėžimo. Raktiniai žodžiai: karo teisė, karo belaisviai, Vokiečių ordinas, LDK, Viduramžiai. [Iš straipsnio, p. 95]

ENThe law of war in the Middle Ages extended beyond the considerations of when to initiate a war (the concept of ius belli), the treatment of prisoners, and the permissibility of plunder and destruction. These dimensions were shaped by the contributions of medieval jurists and, significantly, by the influence of Christianity. Despite the concerted efforts to regulate warfare, certain practices persisted, such as the capture of peasants, women, and children – the non-combatants. The expansion of Christianity to the East, particularly to the Baltic Sea region, saw these principles advancing hand in hand, especially through the Teutonic Order and Western nobility. This article endeavors to analyze, primarily drawing from normative sources, the criteria for becoming a prisoner of war during the conflicts involving the Teutonic Order, the Grand Duchy of Lithuania, and the Kingdom of Poland in the fourteenth and fifteenth centuries. It explores the process of prisoner distribution and examines the prevailing customs and rules outlined in treaties. Notably, the peace treaties of Salynas (1398), Thorn (1411), Melno (1422), and Brest (1435) highlight evolving formulations in the quest to define who qualified as a “prisoner of war,” the conditions for regaining freedom, and the challenges surrounding the effectiveness of international treaties on the matter of captives. Keywords: law of war, prisoners of war, Teutonic Knights, Grand Duchy of Lithuania, Middle Ages. [From the publication]