Ilgalaikio gyventojo statusą lemiančių teisėto gyvenimo sąlygų reglamentavimo nacionalinėje teisėje problema
LT2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina valstybių narių pareigą suteikti ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje. Straipsnyje analizuojant svarbiausius šios teisės normos aspektus ir su jais susijusią aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, siekiama nustatyti nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių ilgalaikio gyventojo statuso suteikimą, vertinimui reikšmingus kriterijus, vadovaujantis jais pateikti beveik dvidešimt metų Lietuvos Respublikoje galiojančio nacionalinio reguliavimo atitikties minėtos direktyvos nuostatoms vertinimą. Straipsnyje taip pat apžvelgiama prieš Lietuvą pradėtos pažeidimo procedūros dėl netinkamo 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso perkėlimo nulemta nacionalinio reguliavimo tobulinimo iniciatyva. Straipsnis baigiamas akcentuojant įstatymų leidėjo sprendimų belaukiant Sąjungos teisės veiksmingumo užtikrinimo kontekste itin svarbią administraciniams teismams tenkančią užduotį, taip pat straipsnio išvadose pasisakant dėl poreikio plėtoti su šios direktyvos normomis suderintą nacionalinių nuostatų aiškinimo praktiką, kuri ėmė ryškėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Reikšminiai žodžiai: ilgalaikio gyventojo statusas, teisėto gyvenimo sąlygos, leidimas nuolat gyventi, leidimas laikinai gyventi, Direktyva 2003/109, Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. [Iš leidinio]
