Svarstymai apie Konstitucinio Teismo 1999-2008 metų jurisprudenciją
LTLaikydamasis nuosaikaus aktyvizmo, Teismas grynino pačios Konstitucijos sampratą, kurios metodologinės nuostatos, patikrintos nagrinėjant bylas, būdavo perkeliamos į oficialiąją doktriną. Daug jų turėjo užuomazgų ankstesnėje jurisprudencijoje (o kai kurios atsirado vietoj savo priešybių), bet kiekviena iš jų kada nors turėjo būti suformuluota pirmą kartą – taip susiklostė, kad daugeliui tų pirmų kartų buvo pribręsta per čia aptartą laikotarpį. Pavyzdžiui, principinė nuostata, kad nėra tokių teisės aktų, kurių konstitucingumo nebūtų galima tirti. Kad nebegaliojančių arba dar neįsigaliojusių aktų tyrimas nėra negalimas, o kartais yra privalomas. Kad konstitucinių teisių negalima supriešinti – versti asmenį pasirinkti kurią nors vieną iš jų (nebent tai išplauktų iš Konstitucijos). Kad Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, ginantis individą nuo daugumos diktato. Kad Konstitucijos aiškinimas pagal įstatymus yra tabu. Kad Konstitucija kaip teisinė realybė yra ne tekstas, o tai, ką tas tekstas išreiškia (kartais netobulai). Kai kas nors sako, kad „visi tai žino“, nutylima, kad dar neseniai tai nebuvo taip gerai žinoma – taip pat ir pačių taip kalbančiųjų (kad kai kurios iš šių „savaime suprantamų tiesų“ įsitvirtintų, reikėjo įveikti net kai kurių dabar taip kalbančiųjų priešinimąsi).Šios nuo pirmųjų Teismo veiklos metų augintos ir inkrementiškai išaugintos maksimos apibūdina naująją konstitucinės teisės paradigmą, arba konstituciocentrizmą. Aptarto laikotarpio pradžioje jos buvo konceptualizuotos ir postuluotos oficialiojoje doktrinoje. Štai tos paradigmos charakteristikos: 1) konstitucinė teisė yra ne teisės šaka, o aukščiausioji teisė, neturinti atskiro (nuo kitų teisės sričių atribojamo) reguliavimo dalyko; 2) Konstitucinio Teismo aktai savo teisine galia prilygsta Konstitucijai ir gali būti įveikti tik Konstitucijos pataisomis; 3) konstitucinės teisės šaltiniai yra tik Konstitucija ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija395; 4) konstitucinėje teisėje nėra spragų; 5) konstitucinė teisė, nuolat plėtojama oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, yra „gyvoji Konstitucija“, jurisprudencinė teisė, atliepianti laiko iššūkiams nekintant Konstitucijos tekstui396. Šia paradigma, įtvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, didele dalimi persiėmė ir teismai, ji iš esmės įsitvirtino ir Lietuvos teisės moksle. [Iš straipsnio, p. 439]
