Kelias į Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstituciją
LT2022 metai Lietuvoje galėjo būti skelbiami Konstitucijos metais, nes suėjo 100 metų nuo pirmosios nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos, priimtos 1922 m. rugpjūčio 1 d. atkurtoje Pirmojoje Respublikoje, ir 30 metų nuo atkurtos Antrosios Respublikos Konstitucijos priėmimo. Gražios, apvalios sukaktys, nors keliai į šių aktų atsiradimą ir jų likimai labai skirtingi. 1922 metų Konstituciją Steigiamasis Seimas parengė ir priėmė 1922 m. rugpjūčio 1 d., praėjus beveik ketveriems su puse metų po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir tuo laikotarpiu galiojusių trijų Laikinųjų Konstitucijų. Tuo metu tai buvo pažangi konstitucija, įtvirtinusi demokratinį parlamentinės respublikos modelį. Deja, po ketverių metų įvykęs perversmas (1926 m. gruodžio 17 d.) sutrypė ir paralyžiavo šią Konstituciją, o 1928 m. gegužės 15 d. „Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto“, priėmė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, įtvirtinusią autoritarinį režimą Lietuvoje. Dar po dešimt metų (1938 m. gegužės 12 d.) buvo priimta trečioji nuolatinė Lietuvos Konstitucija (taip pat autoritarinio turinio), veikusi iki 1940 m. birželio 15 d., kai Sovietų Sąjunga faktiškai okupavo ir aneksavo Lietuvą. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta Lietuvos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume, t. y. praėjus dvejiems metams ir beveik aštuoniems mėnesiams po Aukščiausiosios Tarybos (toliau – ir AT) akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ priėmimo ir tuo laiku veikusio Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galiojimo. Svarbiausia, kad 1992 metų Konstitucija veikia ir šiandien, užtikrindama aukščiausių valstybės valdžios institucijų būtiną savarankiškumą, jų galių pusiausvyrą ir gana darnią sąveiką, konstitucinę kontrolę, savivaldos autonomiškumą. [Iš straipsnio, p. 46]
