LTDarbe, remiantis socialinio konstruktyvizmo prielaidomis, nagrinėjama viešojo diskurso raida Lietuvoje 1988-2002 m., analizuojama, kaip posovietiniu laikotarpiu formuojasi nauji, alternatyviniai socialinės tikrovės apibrėžimai, kaip jie įteisinami „savaime suprantamumo“ lygmenyje, ir kokie galios santykiai už to slypi. Diskurso samprata ir tekstų atrankos principai grindžiami M.Foucault diskurso tvarkos teorija, J.Scott transkriptų kaitos teorija bei V.Kavolio tekstų analizės principais. Remiantis F.Alberoni bei J.Scott darbais, nagrinėjama, kaip tautinio atgimimo laikotarpiu vystosi visuomenę vienijančios alternatyvinio solidarumo formos, o po Nepriklausomybės atkūrimo formuojasi nauji vidiniai prieštaravimai, dominuojančiosios bei pavaldžiosios grupės su jų specifinėmis diskursyvinėmis praktikomis. Remiantis R.Rorty ir D.J.Hunter įžvalgomis, nagrinėjama slinktis nuo uždaros, sakralizuotos Tautinio atgimimo retorikos link vėlyvuoju pokomunistiniu laikotarpiu įsigalinčios ironijos ir savirefleksijos. Kaip pamatinės kokybinės diskurso charakteristikos, išskiriami moderniosios bei postmoderniosios sąmonės bei kultūros bruožai, - modernusis pozityvizmas, evoliucionizmas bei racionalizacija, apibendrinta A.Comte, H.Spencerio bei M.Vėberio darbuose, bei nepasitikėjimas ir simuliacija (pamatinės, anot J.F.Lyotard ir J.Baudrillard, postmodernaus būvio charakteristikos). [Iš leidinio]
ENIn this work, public discourse development in Lithuania from 1988-2002 is examined based on social constructivism assumptions, and an analysis is made of how new alternative definitions of social reality are formed in the post-Soviet period, how they are validated on “the matter of fact” level, and what relationships of power lurk behind this. The discourse conception and text selection principles are based on M. Foucault’s discourse order theory, J. Scott’s transcript change theory, and V. Kavolis’ principles of text analysis. Based on F. Alberoni and J. Scott’s works, an examination is made of how society-uniting alternative solidarity forms develop during the national revival and after the regaining of independence ‒ new internal contradictions, dominating and subordinate groups with their specific discursive practices. Based on the insights of R. Rorty and D.J. Hunter, shift from closed, sacralized rhetoric of national revival towards irony and self-reflection, entrenching during the late post-communistic period, is examined. Features of modern and postmodern consciousness and culture – modern positivism, evolutionism and rationalization, summarized in the works of A. Comte, H. Spencer, and M. Weber, as well as distrust and simulation (according to J.F. Lyotard and J. Baudrillard, underlying characteristics of postmodern existence) – are distinguished as underlying qualitative characteristics of the discourse.