Gamtos pasaulio grožis Vidos Norkutės akvarelėse

LTAkvarelininkės Vidos Norkutės (1949-2021) tapyba - jautri ir emocionali, kurioje skleidžiasi ir eksperimentiniai menininkės ieškojimai, ir klasikinės akvarelės žanrai - portretai, gamtos peizažai, natiurmortai ir animalistiniai motyvai, atkeliaujantys iš įvairių Rytų tautų tapybos tradicijų. Per penkis kūrybos dešimtmečius menininkė išskleidė savitą koloristinę sanklodą, įvairius kompozicinius sprendimus, puikiai įvaldė šlapios ir mišrios akvarelės technikas, papildydama jas subtiliais iš grafikos perimtais meninės išraiškos elementais. Iš pažiūros žanrų ir temų požiūriu nusistoję tapybos tradicijoje kūriniai talpina savyje nepaprastą jausminę gelmę, savitą tapytojos pasaulėvaizdį ir nepaprastą techninę meistrystę. Apie Vidos Norkutės kūrybą rašyta mažai. Reikia paminėti, kad albumo Akvarelė (1985) įvadiniame straipsnyje glaustai nusakomi pagrindiniai Vidos Norkutės ankstyvosios kūrybos bruožai, tačiau apie brandžiąją ir vėlyvąją kūrybą išsamesnių publikacijų ilgai nebuvo, tik pavieniai paminėjimai kultūrinėje periodikoje apie dalyvavimą grupinėse parodose. Ir tik 2022 m. pasirodė išsamus Antano Andrijausko straipsnis „Lietuvos akvarelės ir japonų spalvoto tušo tapybos tradicijų atspindžiai Vidos Norkutės akvarelėse“, kuriame pažymima, kad „būdingiausi V. Norkutės meninio stiliaus bruožai - gamtos pasaulio suvokimo intymumas, poetiškumas, simboliškumas, netgi ezoteriškumas, potraukis prie meninio stiliaus lapidariškumo ir sąmoningo atsiribojimo nuo nereikšmingų detalių. Jos meninei raiškai taip pat būdingas nutolimas nuo tradicinės aliejinės tapybos meninių vaizdinių sistemos medžiagiškumo, polinkis į Čiurlionio ir Rytų Azijos tušo tapybos tradicijai būdingą meninių vaizdinių sistemos poetiškumą, efemeriškumą ir simbolinį slėpiningumą. [Iš straipsnio, p. 34]