Iš Pietryčių Lietuvos lietuvių veiklos 1920-1939 m.

LTŠiandien trumpai ir fragmentiškai apžvelgsime, kaip Rytų ir Pietryčių Lietuvos lietuviai palaikė lietuvybę, kokie jie buvo atsidavę, ištikimi savo kalbai bei kultūrai ir kaip gebėjo veikti ekstremaliomis sąlygomis. Vienu iš potencialių savimonės ir ištvermės šaltinių buvo intelektualus tautinio atgimimo palikimas ir vadinamoji lietuviškoji dvasia, sukaupta daugiausiai mūsų valstybingumo židinyje Vilniuje dar ir žymiai ankstesnių šimtmečių istorijos laikotarpiais. Ir tas dvasingas požiūris į savąją praeitį buvo atrama ir mūsų Vilniaus ainiams čia aptariamuoju laikotarpiu. Jis buvo formuojamas per kalbos, kultūros (su sava literatūra ir teatru), švietimo (su mokyklomis, mokytojų seminarija, aukštosiomis studijomis Lenkijoje ir Lietuvoje, kiek jos buvo įmanomos), skautų veiklos su aktyvia jaunimo gyvensena, ekonomikos puoselėjimą. Visa tai tam, kad pavyktų išlikti lietuviais ir ištrūkti iš degraduojančios jų gyvenimus aplinkos. [Iš teksto, p. 119]

ENLithuania‘s relationship to the Polish annexation of south-eastern Lithuania and the recapture of Vilnius is professionally researched and has become part of education curricula in schools. However, the post-annexation period, which reflects the Lithuanian resistance to the occupation, the repressions suffered, and the skilful forms of maintaining Lithuanian identity, is no longer discussed in schools. There are excellent examples of the threads of national solidarity and patriotism which are necessary for today‘s Lithuania. Recently, there has been a tendency, both among politicians who ignore the history of Lithuania, and in the small circle of historians, as well as among some journalists, to narrate this issue according to the statements of Polish historiography. If you avoid problematic issues, you will preserve good relations between Lithuania and Poland. This naive posturing takes us back to the attitude towards the „big brother“ that was obligatory during the occupation of the USSR, erasing the process of learning about our past from public, even scientific, discourse. [From the publication]