LTNepasitenkinimas okupacija iš pradžių reiškėsi taikiomis tautiškomis ir religinėmis manifestacijomis. Iš Lenkijos tokio pobūdžio patriotinis judėjimas į Lietuvą atkeliavo 1861 m. vasarą. Eitynės gatvėmis su giedamomis giesmėmis dažniausiai prasidėdavo prie bažnyčių ar kitų katalikams šventų vietų. Viena tokių reikšmingų manifestacijų įvyko 1861 m. rugpjūčio 12 d. (Liublino unijai paminėti), kai iš Sūduvos (Suvalkijos) ėjusi demonstrantų minia ant Aleksoto tilto susitiko su iš Kauno ėjusia procesija. Tas demonstrantų susijungimas turėjo reikšti Lietuvos ir Lenkijos susijungimą. Tokio būsimos valstybės modelio šalininkų tuo metu buvo daugiausia, bet jau radosi ir tautinės savimonės pradai, kurie vėliau subrandino suverenios valstybės siekimo idėją. Galiausia 1863 m. sausio 22 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) sukilo Lenkija. Ši žinia, sausio mėn. pabaigoje pasiekusi ir Lietuvos teritoriją, paskatino imtis ryžtingesnių veiksmų. Ilgai laukti neteko – vasario 1 d. Lietuvos provincijos komitetas paskelbė sukilimo manifestą. Prasidėjo ilga, daugiau nei pusantrų metų trukusi kova, subūrusi visus, kas buvo neabejingas Tėvynės atkūrimo idėjai. [Iš teksto, p. 153]
ENIn 2023, Lithuania is commemorating a significant event in its history - the 160th anniversary of January Uprising. This uprising is an integral part of the Lithuanian nation’s long struggle for national liberation. The 19th century was the time of resistance and struggle for Lithuania, as well as the time of hopes to restore the state destroyed by its predatory neighbours. The slogan „For our freedom and yours!” was passed down from generation to generation. The territory of Lithuania, located on the right side of the Nemunas River, according to the administrative boundaries of the Russian Empire consisted of the Vilnius and Kaunas Governorates. The territory on the left side was part of the Augustavas Governorate and belonged to the Kingdom of Poland, while the Druskininkai area was part of the Grodno Governorate. The Palanga volost belonged to the Curonian Governorate, and the lower reaches of the Nemunas to the Kingdom of Prussia. The structure of the uprising military organization was determined by the administrative division of the Russian Empire. The uprising leadership followed this division, but changed the names into the ones which had existed during the times of the Republic of the Two Nations: voivodeships and counties (pavietas). [From the publication]