Kai sakytinė kalba virsta rašytine

LTXXI a. tarmiškas kalbėjimas laikomas įdomiu, drįsčiau teigti, gana skoningu dalyku. Kažkada jis laikytas žemesnio sluoksnio žmonių bruožu, nors iš tiesų ir toliau yra taip manančiųjų. Sakyčiau, skonio reikalas, kas kam gražu. Visai neseniai teko susidurti su Lietuvos tarmių vertinimu, kur nustatinėta, kuri tarmė graži, juokinga arba labai neskambi. Vertintojų nuomonės nesutapo dėl įvairių priežasčių: išankstinių įsitikinimų apie tarmės atstovus, asmeninių patirčių, tarmės „skambėjimo ausy“. Mes, dzūkai, priklausantys pietų aukštaičių patarmės arealui, atstovaujantys didžiąja dalimi Punsko ir Seinų šnektoms, irgi turime savo nuomonę apie tarminę sakytinę ir rašytinę kalbą, jos vartojimą viešojoje erdvėje, tarmiškų žodžių kaitą bei tarmiškumų maišymą su neteiktinomis svetimybėmis (nemaišyti su įteisintomis ir vartojamomis svetimybėmis!). Iš esmės tarminis kalbos variantas paprastai suprantamas kaip sakytinės kalbos variantas, neturintis nusistovėjusios rašybos. Manau, kad tarmė ir šnekta turi tiek panašumų, kiek ir skirtumų, dėl to bendrų kalbinių bruožų teritorija skirstoma į smulkesnius vienetus pagal specifines šnektos ypatybes. Suvalkų trikampio lietuviai dažniausiai save įvardija dzūkais, nors yra mažytė jų dalis, labiau patraukianti į vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmę, arba, remiantis senesne klasifikacija, kuria naudojosi Jonas Stoskeliūnas – aukštaičių vakariečių-kapsų tarmę. Svarbu paminėti, kad kalbininkai šias dvi tarmes linkę skirstyti dar smulkiau: Punsko ir Seinų bei Vižainio ir Eglinės šnektos. Atkreipkime dėmesį, kad šie du, pavadinkime, arealai apima smulkesnį skirstymą pagal kalbinių bruožų skirtumus. Dėmesį patraukia minėtas Vižainis, kur šiandien turbūt jau nerasime lietuviškai kalbančių atstovų, tad kažin ar toks skirstymas laikui bėgant nepakis. [Iš teksto, p. 99]

ENIn the 21st century Lithuania, there have been discussions of a dialect as an endangered value of the nation. Encouragements in the public not to avoid dialectal talk influenced the society, which began to publish dialectal texts or poems. The discussions about the issue have also started outside Lithuania - in the ethnic land of Lithuania - Punskas, Seinai, and Suvalkai. Local press, online portals or even individual publications have become more likely to publish dialectal texts. These received various responses, often emphasizing the irregularities of the dialect spoken by the people of the mentioned region, without understanding the origin of individual words and their use, based on the findings of the State Lithuanian Language Commission. Dialects change, as do their users, thus, it is impossible to protect them from the natural process of change. They can only be nurtured as an indicator of place recognition in an attempt to guard against foreign words. [From the publication]