Kalbinė "mirties" raiška pietų aukštaičių šaltiniuose

LTPastaraisiais metais vis daugiau tyrėjų dėmesio sulaukia tarminiai šaltiniai, kurie ne tik pristato patarmės kalbinių ypatybių visumą, bet ir teikia vertingos informacijos apie patarmės atstovus, jų gyvenimo būdą ir vertybes. Kalbininkai, remdamiesi žodynų ir tekstų medžiaga, parodo, kaip pasaulį suvokia ir perteikia vienos ar kitos tarmės atstovai, t. y. atskleidžia kalbinį ir kultūrinį pasaulio vaizdą. Tarminių tekstų ir žodynų sudarymo (medžiagos rinkimo ir pateikimo) specifika lemia, kad juose fiksuojamas tam tikro laikotarpio žmonių gyvenimas, parodoma, kas tiriamuoju metu kalbinei bendruomenei yra aktualu, ir tuo pačiu pateikiamas tam tikros realybės (taip pat ir kalbinės) interpretacinis pasakojimas. Žodynų iliustraciniuose sakiniuose ir tarminiuose tekstuose (ypač autobiografinio pobūdžio pasakojimuose) išryškėja kelių kartų požiūris, priklausantis tam kalbos sluoksniui, kuriame sutelkti archajiškas ir šiuolaikiškas požiūriai. Pietų aukštaičių tarminiame diskurse nemažai dėmesio skiriama egzistenciniams klausimams aptarti. Daugiausia apmąstymų sulaukia žmogaus fizinės egzistencijos žemėje pradžią ir pabaigą atspindintys faktai – gimimas ir mirtis. Nors nebiologiniu, egzistenciniu požiūriu gimimas yra ne mažesnė paslaptis (nežinomybė) nei mirtis, pietų aukštaičius labiau domina mirties tema. Tai visiškai suprantama, nes pati mirtis ir pomirtinio gyvenimo problema yra ir bus didysis žmogaus rūpestis. Mirties temos aktualizavimą lemia ir tai, kad dauguma medžiagos pateikėjų yra vyriausiosios kartos atstovai. Nors žodynuose ir tekstuose galima rasti daug informacijos apie mirtį, tai šios sąvokos vaizdas lietuvių tarminiame diskurse iki šiol mažai tirtas. Remiantis tarminių šaltinių medžiaga, fragmentiškai aptarta tik mirties raiška pietų aukštaičių pasaulėvaizdyje ir panagrinėtas mirties vaizdinys vertybiniu aspektu. [Iš teksto, p. 88-89]

ENThe article, based on the dialect dictionaries, texts, and other sources aims at discussing words and word combinations describing death, examining the context of their use, and providing insights into the concept of death. In the dialectal discourse of the Southern Aukštaičiai, perhaps the topic of death receives the most reflection on existential issues. The research material is based on about 600 sentences about the cessation of human life, the end of physical existence on earth. The most of the sentences selected for the analysis have a borrowing from the Slavic languages smertis (Rus. смерть), and the words mirtis (Eng. death) and mirti (Eng. die). The study also included regular phrases (proverbs, phraseologies, and comparisons) that refer to mirtis (Eng. death). The interruption and loss of human life and the end of physical existence on earth are usually described by the verb mirti (Eng. die) and the noun smertis (Rus. смерть) by the Southern Aukštaičiai. In the dialectal discourse, the synonyms of these words, mirtis, baigtis, kristi, žūti, gaišti, stipti, galas, pabaiga, giltinė, reveal a neutral or negative attitude towards death and (or) the dying person.Relatively few words that directly describe and/or name mirtis (Eng. death) were found in the sources studied. The context of the use of the adjectives easy/heavy, fast (sudden)/slow (death) shows that the aspect of justice and the evaluation of human life is very relevant for the people of Southern Aukštaitija. Death, more precisely, its nature is perceived by the Southern Aukštaičiai as moral and social justice, an appreciation of life, and a reward. The verbs ateiti, užeiti, (pa)imti, laukti, kliūti, tekti are most often used to directly describe the death of the Southern Aukštaičiai. These verbs usually emphasize the aspect of the inevitability of death, presenting death as an object in its own right. Found in the dictionaries and texts, paroemias and phraseologisms with the main elements earth and home show in the Southern Aukštaičiai worldview a well-preserved archaic conception of death, agrarian culture concept of death, testifying to the connection of human existence with life cycles in nature (after death, a man merges with nature, i.e., returns to it). [From the publication]