Kazlų Rūdos savivaldybės parapijų istorijos
LT1. Lietuvos bažnytinės provincijos, 2026 m. mininčios 100 metų jubiliejų, istoriją tam tikru būdu atspindi Kazlų Rūdos savivaldybės šešios parapijos bei jose dirbę dvasininkai, kurie papildo ir įsilieja į septyniose Lietuvos vyskupijose, 55 dekanatuose, 708 parapijose besidarbuojančius diecezinius (701) bei vienuolius (98) kunigus. 2. Vilkaviškio vyskupija jungia septynis dekanatus (104 parapijas). Marijampolės dekanatui priklauso 23 parapijos. Šešios jų – Ąžuolÿ Būdâ, Bagótoji, Kazlÿ Rūdâ (su J¿rės filija), Nemira, Plùtiškės ir Víšakio Rūdâ – pastaruoju metu yra Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje. 3. Seniausia Kazlų Rūdos valsčiaus bažnyčia – Plutiškės: pirmoji bažnyčia pastatyta 1793 m., perstatyta 1839 m.; Višakio Rūdoje bažnyčia pastatyta 1817 m., perstatyta 1885 m.; Bagotojoje 1835 m. pastatyta koplyčia, jos vietoje – 1912 m. bažnyčia; Kazlų Rūdoje bažnyčia pastatyta 1925 m.; Ąžuolų Būdoje – 1936 m. Jauniausia parapija – Nemirų, bažnyčia pastatyta karo metu (1943 m.), o jauniausi maldos namai – jauniausia šventovė – Kazlų Rūdos parapijos filija – Jūrės Dievo Gailestingumo koplyčia, pašventinta 2008 m. gegužės 31 d. 4. Kazlų Rūdos valsčiaus bažnyčios turi įvairius titulus: Šv. Antano Paduviečio vardu pavadintos Ąžuolų Būdos ir Bagotosios bažnyčios, Švč. Jėzaus Širdies vardu tituluota Kazlų Rūdos bažnyčia, Šventosios Dvasios – Nemirų, Šv. Juozapo – Plutiškių, Šv. vyskupo Stanislovo – Višakio Rūdos bažnyčia.5. Visos bažnyčios – medinės architektūros statiniai: vienos gana paprastos, kitos – tapusios kultūros vertybių saugomais objektais. Bažnyčių šventorius puošia pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, kiti paminklai, svarbūs tos vietos ar Lietuvos istorijai, krikščionybei paminėti. Šventoriuose ar prie bažnyčių esančiose kapinėse palaidoti kunigai, jiems pastatyti paminklai – kunigų ir parapijiečių padėka iškeliavusiems į Amžinybę. Tai liudijimas jaunajai kartai apie dėmesį bei pagarbą Dievo Žodžio skelbėjams, o kartu ir savo krašto istorijai. 6. Pavyko išaiškinti, kad visose 6 parapijose nuo jų įsikūrimo iki 2021 m. darbavosi ne mažiau 150 kunigų: Ąžuolų Būdos parapijoje ne mažiau 23; Bagotosios – 14; Kazlų Rūdos – 30; Nemirų – 15; Plutiškių – 35; Višakio Rūdos – 33 (skaičius gali būti ženkliai didesnis). 7. Mažėjant kunigų skaičiui (sovietmetyje – okupacinio režimo politika, atgavus nepriklausomybę – pašaukimų stoka) bei nykstant kaimų parapijoms (sovietmečiu – melioracija, atėjus nepriklausomybei – darbo ieškojimas didmiesčiuose bei užsienyje), kai kurios parapijos tapo aptarnaujamos. Ąžuolų Būdos parapiją daugiausia aptarnavo Kazlų Rūdos kunigai, Nemirų – Višakio Rūdos, Plutiškių – kunigai iš Šilavoto. 2022 m. 80-metį minėsianti karo metu pastatyta bažnyčia – Nemirų Šventosios Dvasios parapija beveik sunykusi: aplinkui nebėra gyventojų, nebelikę ir trobesių, dokumentuose likę tik kaimų pavadinimai.8. Parapijų bylose esantys dekanalinės vizitacijos protokolai yra svarbūs parapijos istorijai. Juose nurodomi atlikti darbai remontuojant, gražinant ir puošiant bažnyčias, šventorius, parapijai priklausančius pastatus. Įvardijami įsigyti liturginiai reikmenys, bažnytiniai drabužiai, nurodytas civilinis bažnyčios mokestis valstybei. Protokoluose pateikti „materialiniai-medžiaginiai“ faktai liudija kunigų gebėjimą sunkiu sovietmečiu burti tikinčiuosius ir rūpintis bažnyčių išlaikymu – tik parapijiečių dėka ir jų paaukotomis lėšomis buvo galima palaikyti ir išlaikyti bažnyčias, kunigus ir bažnyčios tarnautojus, nors įrašai, kad nėra vargonininko ar zakristijono, kalba apie sunkią materialinę parapijos būklę. Retsykiais įvardijami bažnyčios patarnautojai, tačiau dažniausia rašoma, kad nėra arba yra vargonininkas, zakristijonas (retai minimos jų pavardės) – taip dekanai įrašuose siekė apsaugoti šiuos asmenis nuo bereikalingo saugumo dėmesio. Dvasininkai stengėsi, kad parapijiečiams bažnyčia būtų jaukūs, jų laukiantys Dievo namai. Pastebėtina, kad ne visi dekanai laikėsi nustatytų trafaretų – yra „laisvų“ vizitacijos protokolų aprašų, kuriuose atkreipiamas dėmesys į kunigo asmenybę, jo sveikatą, pomėgius. 9. Kunigai, nepaisydami sovietinės valdžios pareigūnų keliamų trikdžių, itin rūpinosi gyvosios bažnyčios kūrimu: katechizavo vaikus, lankė ligonius, sakė dvasingus, tikėjimą gilinančius pamokslus, organizavo šventines procesijas. Jų pastangomis atsirasdavo vaikų – ministrantų, kurie, nepaisydami sovietinės mokyklos persekiojimų ir pajuokos, patarnaudavo pamaldose, giedodavo chore, dalyvaudavo bažnytinėse procesijose. Nemaža dalis kunigų platino ir skleidė (perspausdindavo) „Lietuvos Katalikų bažnyčios“ kroniką, pasirašė po pareiškimais Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui. [...]. [Iš straipsnio, p. 738]
- Lietuvos katalikų bažnyčios / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Vilnius : Pradai, 1993. 623 p.
- Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XXI amžiuje: istorinė biogramų duomenų bazė / Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1 elektroninis išteklius (online).
- Punsko parapijos dvasininkai : XIX a. – XX a. pradžia / Algimantas Katilius. Terra Jatwezenorum. 2016, 8, 1, p. 108-142, 280-281, 295-296.
