LTLietuvių paauglių literatūros rašytojų, kurie domėtųsi ir kūriniuose reflektuotų migracijos, tapusios globalia socialine problema, patirtis, yra nedaug. Šiame straipsnyje bus analizuojami ir lyginami du paauglių problemų prozos kūriniai, parašyti jaunosios kartos atstovių – Kristinos Jokštaitės romanas Karta SOS (2008) ir Unės Kaunaitės romanas Laiškai Elzei (2016). Pasirinktų knygų analizei bus taikomas komparatyvistikos metodas, „teminė kritika“ ir psichosocialiniai paauglių raidos aspektai. Šiuo tyrimu siekiama psichosocialiniu aspektu ištirti, kaip paauglių problemų prozoje per migracijos patirčių apraiškas atskleidžiama paliktų vaikų tema; kaip konstruojami pasirinktų romanų veikėjų – paliktų vaikų – charakteriai ir jų gyvenimo įvykiai, kuriuos lemia tam tikros socialinės aplinkos poveikis; kaip problemų prozoje interpretuojami paauglių ir tėvų santykiai; kokią vietą paauglių socializacijoje užima šeima, draugai ir mokykla.Lyginamoji kūrinių – Jokštaitės Karta SOS ir Kaunaitės Laiškai Elzei – analizė atskleidė, kad tai yra tipiniai paauglių problemų prozos kūriniai. Juose vaizduojama, kaip paaugliai žengia į suaugusiųjų pasaulį, patirdami sukrečiantį išbandymą – tėvų eliminavimą iš jų gyvenimo. Abiejuose romanuose neigiamai atskleidžiama paliktų vaikų tema, vaizduojami psichologiškai suluošinti paaugliai, išgyvenantys tapatumo krizę, užsiimantys delinkventine veikla, maištaujantis prieš juos supančią socialinę aplinką. Psichosocialiniu požiūriu, paauglių prozos kūrėjos konstruoja sudėtingus, tragiškus, blogą lemtį žadančius veikėjų charakterius, besiformuojančius neigiamoje socialinėje aplinkoje, kuri skatina formuotis neigiamą tapatumą. Taip pat šie kūriniai realistiškai atliepia šiuolaikinio pasaulio paauglių iššūkius, juose refleksyviai fiksuojama ir įvertinama socialinė problema – palikti vaikai, kuri dar tik dešimtmetį reflektuojama lietuvių paauglių literatūroje. Raktiniai žodžiai: paauglių literatūra, migracija, socializacija, psichosocialinė raida. [Iš leidinio]