LTValstybės, miesto ar bet kurios gyvenvietės ūkinei ir ekonominei raidai itin svarbi ir reikšminga yra patogi geografinė padėtis, atverianti perspektyvas tapti sausumos ir vandens prekybinių kelių tinklo dalimi. Viduramžiškam Kauno miestui ir panemunės gyvenvietėms atverti prekybinės veiklos horizontus padėjo vandens kelias Nemunu į Karaliãučių, iš ten – į Vakarų Europą. Rašytiniuose šaltiniuose ar ūkio istorijai skirtose studijose gana gerai atsiskleidžia šio kelio svarbos suvokimas, prekybinės politikos pobūdis ir plėtotų kontaktų socialinė atributika. Nemuno vandens kelio atkarpa nuo Kauno iki Karaliaučiaus tiesiogiai susijusi su visomis Nemuno kairiajame ir dešiniajame krante išsidėsčiusiomis gyvenvietėmis. Šiame straipsnyje negvildensime visų panemunės gyvenviečių socialinės ekonominės ir ūkinės raidos istorijos. Net ir be specialių tyrimų aišku, kad panemunės vietovių istorijoje ypatingą vaidmenį vaidino laivybos procesas ir su juo susijusi įvairi ūkinė ir militarinė veikla. Daugelis panemunės gyvenviečių ir čia stovėjusių pilių formavo gynybinę krašto sistemą kovų su Vokiečių ordinu laikotarpiu ir turėjo išskirtinę strateginę reikšmę. Antai viduramžiais Veliuonâ, Skirsnemunė, Seredžius ar Sudãrgas buvo ypač svarbūs gynybiniai centrai. Žvelgiant į ūkinės ir ekonominės veiklos barus, akivaizdu, jog Jùrbarkas, Vilkijâ XV–XVI a. figūravo kaip itin svarbūs prekybos centrai su muitinėmis prie Nemuno; daugelis panemunės gyvenviečių turėjo turgaus ir prekymečių privilegijas, neabejotinai į Kaune rengiamus turgus XVI–XVII a. susirinkdavo nemažai prekeivių iš Vilkijõs, Veliuonõs, Skirsnemunės, Jùrbarko, Sudãrgo ir kitų panemunės miestelių, greičiausiai atvykdavo žmonių ir iš Prūsų miestų. [Iš straipsnio, p. 1116]