Pakruojo apylinkių geležinių kryžių ornamentika

LTIki XIX a. antrosios pusės Lietuvoje kalvyste, kaip ir kitais amatais, daugiausia vertėsi svetimtaučiai. Tai nulėmė istorinės sąlygos. Plačiai žinomuose Gedimino laiškuose (XIV a. pradžia) į Lietuvą buvo kviečiami svetimšaliai amatininkai (ir kalviai): "su žmonomis, vaikais ir galvijais, tegu ateina ir išeina pagal savo norą visiškai be jokio trukdymo", nors buvo skatinami mokytis amatų ir vietos žmonės. Lietuvos feodalai amatus koncentravo šalia jų valdomų stambių ūkių. Taigi nuo seno amatai (tarp jų ir kalvystė) daugiausia telkėsi miestuose (cechuose) ir dvaruose, o iš čia jau sklido po miestelius ir kaimus. Valstiečiams patekti į cechus buvo sunku, todėl cechuose jų buvo mažai ir tik panaikinus baudžiavą padaugėjo. XIX a., be žydų tautybės amatininkų, Lietuvoje kalvyste vertėsi visų kaimyninių tautų žmonės-rusai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai, latviai. Nuo XIX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečių kalvyste vis daugiau ėmė verstis ir lietuvių. [Iš straipsnio, p. 147]

ENArtistic blacksmith’s work is one of the oldest and most unique branches of folk art. It has been known since the early Middle Ages. I studied the ornamentation of the memorial monuments of the region of Pakruojis in the autumn of 1991 and visited the churchyards of Pašvitinys, Linkuva, Lygumai, Stačiūnai, Rozalimas and Pakruojis. The studies enable to show the characteristic ornamentation of the iron crosses for this region and broaden the knowledge about the development of that branch of folk art in Lithuania. [From the publication]