Antikos atgaivinimo problema Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės renesanso mene : disertacija

LTDisertacijos tikslas yra atskleisti Antikos sampratą LDK Renesanso kultūroje. Kaip kultūros epocha LDK Renesansas buvo inovacinio pobūdžio. „Oficialiojoje“ kultūroje (įtakojant „vietinės“ Antikos vaizdiniui) inovaciniai procesai traktuoti kaip revitalizacijos rezultatas, naujiems kultūroms ir meno elementams suteiktas tariamai retrospekcinis charakteris. Veikiant lietuvių romėniškosios kilmės teorijai bajoriškosios visuomenės istorinėje sąmonėje susiformavo dvilypis Antikos ir jos paveldo vaizdinys – įsitikinimas, esą egzistavo klasikinės Antikos palikimas ir lietuvių „romėniškųjų“ protėvių LDK teritorijoje palikti paminklai – „vietinė“, „sava“ Antika. Tariamus pastarosios reliktus galima skaidyti į dvi grupes: dvasinį ir materialųjį paveldą. LDK Renesanso istorinėje sąmonėje „vietinės“ Antikos paveldas interpretuotas kaip realiai egzistavęs, tačiau iki jų gyvenamojo meto dėl objektyvių aplinkybių neišlikęs reiškinys. Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos sąlygotas „vietinės“ Antikos vaizdinys skatino Vakarų Renesansui būdingų ikonografinių schemų, motyvų recepciją LDK Renesanso mene. [Iš leidinio]

ENThe goal of this dissertation is to reveal the understanding of Antiquity in the Renaissance culture of the Grand Duchy of Lithuania. As a cultural time period, the Renaissance of the Grand Duchy of Lithuania was of an innovative character. In official cultural (which influenced the image of “local” Antiquity), innovative processes were interpreted as being the result of revitalization, giving a seemingly retrospective character to new cultures and art elements. With the theory that Lithuanians had Roman origins, a two-fold image of Antiquity and its heritage formed in the historical conscious of the boyar society – a certainty that a legacy Classical Antiquity and monuments left by the “Roman” forefathers of Lithuanians supposedly existed in the territory of the Grand Duchy of Lithuania – a “local” or “own version” of Antiquity. One can divide these supposed relics into two groups: spiritual heritage and material heritage. In the Grand Duchy of Lithuania‘s Renaissance historical conscious, the heritage of “local” Antiquity is interpreted as having really existed, however due to objective circumstances, proof of these had not survived up to their days. The theory that Lithuanians possessed Roman origins, conditioned by the construct of a “local” Antiquity, encouraged iconographic schemes and reception of motifs characteristic of the Western Renaissance in the Renaissance art of the Grand Duchy of Lithuania.