Viešosios kalbos kokybės samprata Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme

LTStraipsnyje nagrinėjamas vienas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau - VKĮ) ir vėlesnių jo projektų aspektas: siekiama nustatyti, kaip šiame įstatyme, kuris nuo 2012 m. yra įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą, nusakomos ir kaip vėliau keitėsi teisinės nuostatos dėl viešosios kalbos kokybės. Turint galvoje pastaruoju dešimtmečiu stiprėjančius Europos kalbų destandartizacijos procesus ir kartu suvokiant bendrinės kalbos vaidmenį valstybės gyvenime, pagrindžiama, kodėl šiuo lietuvių kalbos raidos etapu tebėra svarbu viešosios kalbos kokybės nepalikti savireguliacijai ir kodėl ši nuostata turi būti įtvirtinta įstatymu. Straipsnį sudaro Įvadas, trys dalys, apibendrinimas ir šaltinių bei literatūros sąrašai. Pirmoje dalyje atskleidžiama viešosios kalbos kokybės, kaip VKĮ objekto, vieta kalbos politikos kontekste, apibūdinama šios srities problematika. Antroje ir trečioje dalyse viešosios kalbos kokybės aspektas VKĮ 1995 ir vėlesniuose projektuose nagrinėjamas parodant, kaip juose keitėsi kalbos taisyklingumo ir funkcionalumo samprata. Minėtu aspektu nagrinėjant 1995 m. priimto ir iki šiol tebegaliojančio VKĮ, taip pat dar septynių vėlesnių jo projektų teisines nuostatas, atskleidžiami beveik trijų dešimtmečių teisėkūros procese išryškėję tų nuostatų pokyčiai. VKĮ 1995 ir VKĮp 2006 keliamas tik viešosios kalbos taisyklingumo reikalavimas, o vėlesniuose projektuose atsiranda įvairių išlygų, kur šio reikalavimo gali būti nesilaikoma: stilistinė motyvacija, meninė raiška, funkcinis tikslingumas.Pati kalbos kokybės sąvoka nagrinėjamuose dokumentuose nėra tiesiogiai apibrėžta. Ji suvoktina kaip kalbos būvis, apibūdinamas pagal atitiktį bendrinės kalbos normoms ir atliekamoms funkcijoms. Taigi straipsnyje aptariami du viešosios kalbos kokybės dėmenys - kalbos taisyklingumas ir funkcionalumas. Atskleidžiamas jų ryšys su įvairiomis viešosios kalbos vartojimo sritimis. Parodoma, kaip VKĮ projektuose keitėsi požiūris į viešosios kalbos vartojimo sritis, kurioms turėtų būti taikomi taisyklingumo ir funkcionalumo reikalavimai. Išsamiau aptariama viename iš 2023 m. projektų siūloma funkcinio tikslingumo sąvoka, kurios turinys sudaro platesnę nei ankstesniuose VKĮ projektuose išlygą viešosios kalbos taisyklingumo reikalavimui. Skiriami keturi būdingiausi atvejai, kada bendrinės kalbos normų gali būti nepaisoma dėl funkcinio tikslingumo: 1) meninė raiška; 2) laikmečio, socialinės, ideologinės ir pan. charakteristikos; 3) autoriaus individualumo ir tapatybės raiška; 4) šaltinio autentiškumas (citatose). Tačiau šie atvejai suvoktini kaip išimtiniai, neturintys trikdyti viešosios komunikacijos ir destabilizuoti bendrinės kalbos normų. Keliamas diskusinis klausimas, kaip tai turėtų atsispindėti VKĮ teisinėse nuostatose. Esminiai žodžiai: kalbos politika, viešoji kalba, kalbos taisyklingumas, kalbos funkcionalumas, kalbos kokybė. [Iš leidinio]

ENThe article addresses one aspect of the Law on the State Language (LSL) of the Republic of Lithuania and its subsequent drafts, aiming to determine how this law, which made the list of constitutional laws in 2012, defines the legal provisions with regard to the quality of public language, and how these provisions evolved later on. Considering the processes of destandardisation of the European languages that have been gaining momentum over the past decade and realising the role the Standard language plays in the life of the statė, the article offers a number of reasons why it is still important not to leave the quality of public language up for self-regulation at this point of the evolutionary stage of the Lithuanian language, and why this provision should be enshrined in law. The article consists of a Foreword, three chapters, conclusions, and lists of sources and literature. Chapter one maps the quality of public language in the context of the policy on language, describing the problems pertaining to this field. Chapters two and three dissect the aspect of the quality of public language in the 1995 and subsequent drafts of the LSL by showcasing how the concept of language correctness and functionality evolved therein. With the legal provisions of the 1995 wording of the LSL, which is still in effect, as well as of its seven subsequent drafts addressed from said angle, the changes that have taken place in the process of law-making that covers a period of almost three decades are revealed. The 1995 LSL and the 2006 dLSL both only impose a requirement of the correctness of public language, while drafts that came later also contain a number of reservations as to when this requirement can be disregarded, referring to stylistic motivation, artistic expression, and functional purpose.Therefore, the article deals with two elements of the quality of public language: the correctness and the functionality of language, revealing the correlation between the two and the various spheres of usage of public language. It shows how different drafts of the LSL provide different definitions of the boundaries of the spheres of the usage of language that are subject to the requirements of correctness and functionality. It offers an in-depth analysis of the term of ‘functional purpose’ as proposed in one of the drafts from 2023, its contents introducing a broader reservation to the requirement of the correctness of public language compared to previous drafts of the LSL. Furthermore, the article identifies the four most characteristic cases when the norms of the standard language could be disregarded for the sake of functional purpose - these are (1) artistic expression; (2) period, social, ideological, and other characteristics; (3) the expression of the author’s individuality and identity; and (4) the legitimacy of the source (in citations). And finally, the article puts the question of how this should be reflected in the legal provisions of the LSL up for debate. Keywords: language policy, public language, language correctness, language functionality, quality of language. [From the publication]

• Įvairuojantys ir nauji lietuvių kalbos reiškiniai XXI a. pradžioje: sistematika ir pokyčių kryptys / Rita Miliūnaitė. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2022. Elektroninis (PDF), 720 p.
• Kalbos normos ir jų savireguliacija interneto bendruomenėje / Rita Miliūnaitė. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2018. 511 p.
• Kalbos prestižas ir jo planavimas / Rita Miliūnaitė. Kalbos kultūra. 2010, 83, p. 202-210.
• Lūžis valstybinės lietuvių kalbos normų priežiūros sistemoje / Rita Miliūnaitė. Baltu filoloģija. 2019, t. 28, nr. 1, p. 123-139.