Būtiškųjų apmąstymų metmenys Broniaus Krivicko prozoje

LTBronius Krivickas priklausė karo augintinių kartai, brendusiai „laikų griūty“, išgyvenusiai istorinę ir asmeninę katastrofą (nepriklausomybės netektis, artimųjų tremtys). Pats laikas jiems diktavo būtiškuosius klausimus, vertė kiekvieną asmeniškai apsispręsti dūžtančio pasaulio akivaizdoje. Neatsitiktinai jiems buvo artima egzistencializmo filosofija. Karo nužmogėjimui ir beprasmybei ši karta pasipriešino savo kūryba, kurioje bene ryškiausiai skleidžiasi egzistencinis susirūpinimas žmogumi. 1938–1944-aisiais, prieškario ir karo metais, B. Krivicko prozoje galima išskaityti nebylų skatinimą pabusti iš dvasinio letargo laisvai kūrybiškai egzistencijai. Rašytojo žvilgsnis užkliūva už tų gyvenimo momentų, kurie verčia žmogų suklusti: vaizduojamos ribinės situacijos, kurios padeda žmogui atsigręžti į savo tikrąją būtį. Išskirtinai svarbus jo kūryboje ir kelionės motyvas, atskleidžiantis egzistencijos filosofų suformuluotą grįžimo į savo gilųjį „aš“ imperatyvą. B. Krivickas, nors ir nepriklausydamas pogrindinės antologijos „Kas girdėti kalnuose“ (1943) jaunųjų rašytojų dešimtukui, savo dvasios esme buvo jiems artimas. Tekstas „Mes esame kalnai“ net galėtų būti šios ideologijos manifestu. B. Krivicko prozoje galima aptikti tuos pačius prasminius akcentus kaip amžininko V. Mačernio poezijoje. II-ojo pasaulinio karo metais brendusiems rašytojams kūrybą maitinančia versme buvo būtiškieji gyvenimo prasmės klausimai, į kuriuos kiekvienas ieškojo savo atsakymo. Neretai jų ieškojimai sutampa – tai kyla iš to paties egzistencinio rūpesčio, nukreipto į bedvasio laiko blaškomą žmogų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rezistencija; Egzistencializmas; Kelionės izotopija; Proza; Žemininkai.

ENBronius Krivickas belonged to the generation fostered by the war; it matured as “times were violently changing”, its members witnessed a historical and personal catastrophe. The times themselves posed these people with existential questions, propelled each and every one of them to make a personal decision in the face of the shattered world. It was not a coincidence that these people found existential philosophy relevant. This generation opposed dehumanization and madness of war with its own creative works. In 1938–1944, pre-war and war years, one can read in B. Krivickas’ prose as a silent encouragement to awake from spiritual slumber for free, creative existence. The writer’s gaze focuses on the moments of life that force an individual to slow down: he portrays borderline situations, which help a man to face his true existence. The motive of a journey is particularly important: it reveals the imperative formulated by existential philosophers and directing a man towards his deeper “me”. B. Krivickas, although he did not belong to a dozen of young writers from underground antology “Kas girdėti kalnuose” [What’s new in the mountains] (1943), was close to this group in his spirit. The text “Mes esame kalnai” [We are mountains] could even be read as a manifesto of this ideology. One can detect in B. Krivickas’ prose emphasis of the same meanings as in the poetry of his peer V. Mačernis. For writers, who matured during the years of the Second World War, existential questions of life formed the main impulse feeding their creative efforts. Often, their quest for answers leads to similar answers: they arise from the same existential concerns.