Antano Maceinos filosofinių pažiūrų raida : disertacija

LTTarpukariu A. Maceinos išplėtota kultūros filosofijos teorija daugiausia atsirado dėl filosofo pastangų įveikti scholastinę – esencialistinę filosofijos tradiciją. Ši įveika rėmėsi tapsmo ontologija, kurioje atsispindėjo rusų religinės filosofijos įtaka – daugiausia N. Berdiajevo – idėjos. Joje buvo akcentuojamas ypatingas kultūros statusas ir jos ontologinis “nebaigtumas”. A. Maceinos šio laikotarpio darbai, skirti socialinės politinės filosofijos problematikai, rodo didelę įtampą tarp ideologinio ir teorinio filosofinio šių problemų supratimo lygių. Iš esmės jis ne tiek teoriškai eksplikuoja socialinę ir politinę realybę, kiek savo idėjomis siekia paskatinti socialinius veiksmus, kurie radikaliai reformuotų esamą visuomenę. Fragmentiškuose vėlesnių etapų darbuose A. Maceina rėmėsi Katalikų bažnyčios socialine doktrina, pagal kurią socialiai teisingesnė visuomenė gali atsirasti tik moraliai tobulėjant pačiam asmeniui.Taigi atsisakyta radikalios visos socialinės struktūros transformacijos. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais A. Maceina daugiausia dėmesio skyrė teologinei religinei problematikai. Būtent iš šio laikotarpio darbų aiškiausiai matyti maceiniškajam mąstymui būdinga įtampa tarp teologijos ir filosofijos, bandymas jungti krikščioniškosios filosofijos ir egzistencializmo idėjas bei sukurti teistinio egzistencializmo variantą. Vėlyvojo A. Maceinos darbuose priimama M. Heideggerio suformuluota ontologinė būties ir būtybės skirtybė. Tuo remdamasis jis atskyrė metafiziką, kuri interpretuoja būtybę kaip būtybę, ir ontologiją arba religijos filosofiją, kuri svarsto būties pagrindą apskritai.

ENThe theory of the philosophy of culture developed by A. Maceina during the interwar period mostly arose due to the philosopher’s efforts of overcoming the scholastic – essentialist tradition of philosophy. This interaction was based on the ontology of the becoming, reflecting the influence of the Russian religious philosophy ideas – mostly of N. Berdiayev. It emphasised a special status of culture and its ontological “incompleteness”. The works of A. Maceina of this period dedicated to the problems of social political philosophy indicate a big tension between the ideological and theoretical philosophical levels of understanding of this problem. The fragmental works of A. Maceina of the later stages were based on the social doctrine of the Catholic Church according to which the more socially just society may develop only following the moral development of the individual. The works from this period clearly demonstrate the tension between the theology and philosophy inherent to the Maceinistic way of thinking, and the attempts of interconnecting the ideas of the Christian philosophy and existentialism, and the development of a variant of theistic existentialism. The late works of A. Maceina accept an ontological difference between the being (būtis) and being (būtybė) formulated by M. Heidegger. It was the basis for him to separate the metaphysics which interprets the being as the being, and ontology or philosophy of religion which approaches the basis of being in general.