LTStraipsnyje analizuojama keturių XXI a. pirmajame dešimtmetyje skirtinguose Lietuvos regionuose vykusių folkloro ekspedicijų medžiaga, siekiant nustatyti, kokių tikėjimų ir sakmiškų pasakojimų, susijusių su maginiu kenkimu, šiais laikais dar yra išlikę kaimo bendruomenėse ir kaip visa tai vertina juos pasakojantys žmonės. Tyrimo atspirties taškas buvo Norberto Vėliaus knygoje Mitinės lietuvių sakmių būtybės aprašyta „nepaprastų žmonių“ kategorija, tačiau, analizuojant XXI a. pradžios folkloro užrašymus, pasirodė, jog kai kurios N. Vėliaus išskirtos „nepaprastų žmonių“ rūšys yra beveik visai išnykusios iš pateikėjų atminties (kaip vilktakiai ar dvasregiai), o kitos – raganos, burtininkai, žmonės blogomis akimis ir iš dalies užkalbėtojai – nebeatsiejamai sumišusios, tad straipsnyje dėmesys telkiamas į bendrą jas apimantį reiškinį – raganavimą. Atsižvelgiant į tai, kad raganavimas – universalus ir daugelyje pasaulio kultūrų egzistuojantis reiškinys, siekiama aptarti tam tikrus folklorinėje medžiagoje išryškėjančius jo bruožus, būdingus Lietuvos kaimo bendruomenėms. Remiantis išsamia slovėnų folkloristės Mirjam Mencej kaimynės raganos fenomeno analize, straipsnyje pristatomi būdingi šios pusiau mitinės figūros bruožai ir veikla – kenkimas gyvuliams, meilės magija, kerėjimai, nužiūrėjimai. Parodoma, jog kaimynė ragana aplinkinių suvokiama kaip veikianti pagal opoziciją savas – svetimas ir atstovaujanti abiem jos poliams. Daroma išvada, kad iš to kyla itin stipri baimė ir nerimas, kuriuos šios veikėjos atžvilgiu jaučia kiti kaimo bendruomenės nariai, o drauge tai lemia ir nepaprastą šio fenomeno gyvybingumą. Raktažodžiai: raganavimas, kaimynė ragana, magija, opozicija savas – svetimas, lietuvių folkloras. [Iš leidinio]
ENThe article is based on the materials collected during four folklore fieldwork sessions that took place in the different regions of Lithuania in the first decade of the 21st century. The aim is to present popular beliefs and legend-like narratives related to harmful magic that are still preserved in the Lithuanian villages, and the informants’ attitudes towards them. The point of departure for the analysis was the category of the “strange people” discussed by Norbertas Vėlius in his book “Mythical Beings of the Lithuanian Legends”. However, as folklore data from the beginning of the 21st century reveals, some subcategories of these “strange people” discerned in the book are by now totally extinct from the living tradition (like werewolves or “soul-seers”), while others, including witches, wizards, evil-eyed people and partly, charmers, have inextricably merged together. Thus the article focuses on a general, overlapping phenomenon, namely witchcraft. Having taken into account the universal character of this phenomenon, the author strives to discern its peculiarities that are typical to the Lithuanian village communities. Using comprehensive analysis of the figure of the neighborhood witch developed by the Slovenian folklore researcher Mirjam Mencej, the author discusses typical features and activities of this quasi-mythical being, as reflected in the Lithuanian fieldwork material, i. e. harming of livestock, love magic, curses, and evil-eye. The neighborhood witch is perceived as acting within the framework of the opposition between one’s own and other, moreover, representing both sides of it. Precisely this, according to the author, induces great fear and anxiety that other members of the community exhibit towards this figure, at the same time resulting in its exceptional persistence and longevity. KEYWORDS: witchcraft, neighborhood witch, magic, opposition one’s own and other, Lithuanian folklore. [From the publication]