Atsikartojantys horizontai ir įsivaizduoti pavasariai

LTStraipsnis skirtas M. K. Čiurlionio tapybinės Pavasario sonatos ypatumams aptarti didžiausią dėmesį sutelkiant į joje realizuotas erdvinių struktūrų pertvarkąs, siejamas su a) peizažinio horizonto funkcijų pokyčiais, b) juos pildančia erdvėvaizdžio įžemėlapinimo pastanga ir c) neįmanomos pozicijos suteikimu stebėtojui. Taip pat, pasitelkus neregimybės sąvoką, aptariama tikrovės daugialypumo ir akimi regimo pasaulio nepakankamumo samprata, ją atliepianti meninio originalumo idėja, subjektyvią viziją pavertusi tikrovės objektyvinimo priemone. Remiamasi prielaida apie neregimus, tačiau kitoms menininko „juslėms“' pasiekiamus tikrovės registrus, įakivaizdinamus tapybinėse formose. Tokiame kontekste bandoma apibūdinti čiurlionišką vizionieriškumo sampratą, jos ryšį su tapybinių erdvėvaizdžių ir muzikinės abstrakcijos sąveikomis. Išsakoma hipotezė apie Čiurlionio tapybos gravitavimą abstrakcijos link su sąlyga, kad tai siekis vizualizuoti ontologinę neregimybę muzikinės abstrakcijos pavidalais. Kalbant apie akimi regimos tikrovės nepakankamumą, kitų jos lygių atvertį, menininko gebėjimą tą atvertį vizualizuoti siekiama rekonstruoti čiurlioniškas nuostatas. Analizuojant erdvinių struktūrų pertvarką, horizonto ir žvelgos taško išbalansavimą, vaizduojamos tikrovės įžemėlapinimą rekonstruojanti pastanga virs labiau interpretuojančia, nors, suprantama, jų priešpriešos absoliutinti nederėtų. Tiek čiurlioniškos pastangos prielaidų rekonstrukcija, tiek interpretacija vykdoma spekuliatyviai, tarsi iš viršaus, remiantis ne tiek tiesiogine informacija apie autoriaus estetines pažiūras, kiek, pasitelkus analogijas, įsižiūrint į tuometį kontekstą, bandant pritaikyti pasirinktas estetines idėjas konkrečiam tapybiniam ciklui interpretuoti. Raktažodžiai: Čiurlionis, Pavasario sonata, neregimybė, suontologinta estetika, erdvėvaizdžių kaita. [Iš leidinio]

ENThe paper examines the distinctive features of the pictorial Pavasario Sonata by M. K. Čiurlionis, while focusing on the reconstruction of spatial structures realised therein and linked with a) changes in the scenic horizon functions, b) the effort of locating the spacescape on the map that supplements them and c) providing a previously impossible position for the observer. Moreover, by invoking the notion of invisibility, the concept of the multiplicity of reality, and insufficiency of the visible world is examined, along with the idea that artistic originality echoes it and transforms the subjective vision into the means for objectivising reality. There is an assumption of registers of reality invisible to the eye, but attainable via an artist’s other ‘senses’, and made present in pictorial form. In this context, attempts are made to characterise the Ciurlionesque conception of a visionary quality and its link with the interactions of pictorial spacescapes and musical abstraction. A hypothesis of the gravitation of Čiurlionis’ painting towards abstraction is raised on the basis that this defines the endeavour to visualise ontological invisibility under the guise of musical abstraction. Keywords: Čiurlionis, Pavasario Sonata, invisibility, ontologised aesthetics, shifting spacescapes, scenic horizons, locations on a map, interactions of pictorial and musical abstraction. [From the publication]

• M. K. Čiurlionis ir modernizmas / Rasa Andriušytė-Žukienė. Darbai ir dienos. 2001, t. 26, p. 97-132.
• M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo : disertacija / Rasa Andriušytė-Žukienė. Vilnius, 2000. 169 lap., [33] iliustr. lap.