Reinstalling the fourth wall: digital performance and spectatorship in (post-)pandemic era

LTTeatras gali būti interpretuojamas kaip vieta, kurioje išbandomi įvairūs dalyvavimo bendruomenėje būdai ar piliečių elgesio modeliai. Prieš pandemiją Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) teatre pastebimai ryškėjo įvairios žiūrovų pozicijos aktyvinimo ir dalyvavimo formos – nuo bendrų kūrybinių praktikų iki interaktyvių pramogų. Po visuotinio teatro institucijų uždarymo karantinų metu atsiradusios virtualaus teatro formos, pradedant spektaklių įrašais ir baigiant „Zoom“ teatru, iš naujo apibrėžė teatro žiūrovo vaidmenį, ypač „aktyvaus“ / „pasyvaus“, „kolektyvinio“ / „individualaus“ sąvokas, esmines publikos vaidmens suvokimui teatre. Analizuojant gausius „pandeminio“ teatro pavyzdžius ryškėja tendencija, kurią galima įvardyti kaip skaitmeninės „ketvirtosios sienos“ sugrįžimą, kai spektaklio auditorija paverčiama atsiribojusiais ir pasyviais žiūrovais. Tai kelia svarbius klausimus teatro tyrėjams: ar tokios skaitmeninio teatro formos stiprina pasyvumo ir izoliacijos jausmą, ar veikia kaip psichologinio pabėgimo nuo tikrovės būdai, ar siūlo kritiškai įvertinti teatro meno esmę. Šiame straipsnyje, pasitelkus dvi atvejo studijas, apibrėžiamos ir nagrinėjamos vyraujančios (po)pandeminio Lietuvos teatro praktikos, taip pat analizuojama, ar ir kaip po pandemijos pasikeitė esminiai žiūrovų patirties teatre modeliai. Reikšminiai žodžiai: poskaitmeninis spektaklis, (po)pandeminis teatras, Lietuvos teatras, skaitmeninės kultūros, virtualus teatras, auditorijų įtraukimas. [Iš leidinio]

ENTheatre can be interpreted as a place where various modes of participation in the community or patterns of citizen behaviour can be rehearsed. In pre-pandemic Lithuanian theatre (as well as theatres of other Baltic countries) various forms of audience engagement were conspicuously emerging, ranging from physical co-creation practices to interactive forms of entertainment. After the global lockdown of theatre institutions the emerging forms of “virtual theatre”, ranging from performance recordings to zoom theatre, redefined the role of theatre spectatorship, in particular the notions of “active”, “passive”, “collective”, “individual”, fundamental for the understanding of the role of publics. Analysing the abundant examples of “pandemic theatre” one starts to think about the return of the digital “fourth wall”, where audiences are becoming distant spectators. This poses important questions to theatre research: whether these forms of theatre are strengthening the feeling of passivity and isolation, serve as platforms for much-needed psychological escapism or offer a critical revaluation of the essential principles of theatre art. With the help of two case studies, this paper will define and analyse the prevailing practices of pandemic Lithuanian theatre and will outline whether and how the fundamental categories associated with the spectator’s experience of theatre have changed in the post-pandemic era. Keywords: post-digital performance, (post-)pandemic theatre, Lithuanian theatre; digital cultures, virtual theatre, audience engagement. [From the publication]

• Interaktyvumas teatre: spektaklio struktūros bruožas ar komunikacijos proceso rezultatas? / Monika Meilutytė. Menotyra. 2019, t. 26, Nr. 2, p. 74-88.
• Spectatorship, politics and the rules of participation: re-discovering the audience in contemporary Lithuanian theatre / Jurgita Staniškytė. Nordic theatre studies. 2018, vol. 30, iss. 2, p. 99-114.
• Theatre and creative communication during covid-19 pandemic: the case of national Kaunas drama theatre, Lithuania / Ina Pukelytė. Creativity studies. 2023, Vol. 16, no. 1, P. 26-38.