LTStraipsnyje pagrindinis dėmesys telkiamas į ne visuomet aiškiai regimą gelminį Čiurlionio muzikinės ir tapybinės raiškos bei meninės medžiagos kompozicinio struktūravimo dėsningumų atpažinimo ir rekonstravimo modelį, kuris tampa itin aktualus brandžioįoje sonatinio periodo Čiurlionio tapyboje. Toks imanentinis požiūris į šio universalaus menininko kompozicinio mąstymo savitumą maitinančias versmes implikuoja svarbų polemišką teorinį Čiurlionio kūrybos fenomeno supratimo diskursą, tiesiogiai susijusį su jo sonatinės tapybos kūrinių kompozicinės sąrangos pažinimu. Nuoseklesnis šio tarpsnio paveikslų kompozicinio struktūravimo principų tyrinėjimas veda link tyrimo eigoje iškylančių dviejų svarbių hipotezių: pirmosios - teigiančios, kad Čiurlionio meninių formų, simbolių, metaforų, ženklų, horizontalių, vertikalių ir kitų formalių bei turiningųjų meno kūrinių struktūrų formavimo „mechanizmai“, t. y., meninės medžiagos kompozicinio organizavimo principai, tiek muzikinėje, tiek ir tapybinėje šio kūrėjo raiškoje iš esmės yra tie patys - sąlygojami jo nuo vaikystės intensyviai kultivuotų muzikinės jausenos įgūdžių.antrosios - suponuojančios prielaidą, kad patys giliausi Čiurlionio kūrybiniai impulsai yra sietini su teosofijos ir kitomis XX a. pradžioje paplitusiomis modernaus ezoteriškumo apraiškomis. Meninės kūrybos proceso dėsningumų sutapimas muzikinėje ir vizualiojoje raiškoje, ją tyrinėjant, tampa akivaizdus, kai pradedama nuosekliau meno psichologijos aspektu aiškintis meninių struktūrų sąrangos formavimo modelius Čiurlionio muzikiniame ir brandžiajame sonatinio periodo tapybiniame mąstyme. Raktažodžiai: Čiurlionis, meninės kūrybos procesas, muzika, tapyba, kompozicijos principai, horizontalė, vertikalė, ezoterizmas, teosofija, struktūra, simbolis, metafora. [Iš leidinio]
ENThe article focuses on the not always clearly visible deep pattern of recognition and reconstruction of the regularities in the compositional structuring of Čiurlionis’ musical and pictorial expression and artistic material, which is evident in his mature paintings of the sonata period. Such an immanent approach to the sources that feed the specificity of this universal artist’s compositional thinking implies an important polemical theoretical discourse on the understanding of the phenomenon of Čiurlionis’s oeuvre, which is directly related to the knowledge of the compositional structure of his sonata painting works. A more consistent exploration of the principles of compositional structuring of paintings from this period leads to two important hypotheses that emerge during the research: (i) Čiurlionis’ artistic forms, symbols, metaphors, signs, horizontals, verticals, other formal and meaningful “mechanisms” of structuring his works, i.e., the compositional principles of organizing his material, are essentially the same both in the artist s musical and pictorial expression, and they are conditioned by the skills of his musical sensibility intensively cultivated from childhood.(2) Čiurlionis’ deepest creative impulses are related both to theosophy and to the manifestations of the modern esotericism that spread at the beginning of the 20 th century. The present analysis highlights the coincidence of regularities in the creative process of musical and especially visual artworks, in particular when the patterns of forming artistic structures in Čiurlionis’s musical thinking and in the mature pictorial thinking of his sonata period are explored more consistently from the perspective of the psychology of art. Keywords: Čiurlionis, the process of artistic creation, music, painting, principles of composition, horizontal, vertical, esoterism, theosophy, structure, symbol, metaphor. [From the publication]