Antropoceno estetikos ištakos ir jos idėjų sklaida meno praktikoje

LTXXI a. įvairių sričių mokslinėse teorijose ir meninėse praktikose įsitvirtino antropoceno sąvoka. Plačios diskusijos gamtos, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, mokslo populiarinimo leidiniuose, mene, medijoje, TV laidose, kino dokumentikoje ir kt. išpopuliarino jos vartojimą. Antropoceno sąvokos paplitimas įvairiuose moksluose verčia kalbėti apie humanitarinių ir socialinių mokslų „antropoceninį posūkį“. Estetikoje, meno teorijoje ir kūryboje suaktualinamos žmogaus ir gamtos santykių, žmonijos poveikio Žemės gyvybės procesams, klimato kaitos, masinio daugybės gyvybės formų išnykimo, etikos, ekologinės katastrofos ir grėsmių temos. Permąstant kultūros ir natūros, žmogaus ir gamtos santykius pasitelkiamos „hiperobjekto“ ir „hiposubjekto“ (T. Morton) „katastrofos be įvykio“ (Eva Horn), „atmosferos“ (Gernot Bdhme) ir kitos sąvokos. Antropoceninis posūkis ženklina naują tarpdalykinių ir daugiadalykinių tyrinėjimo prieigų etapą, kuriame regimos naujos konceptualios teorinės konfigūracijos, padedančios mokslininkams naujai tyrinėti ir kontekstualizuoti nusistovėjusias paradigmas, prielaidas, teorijas ir metodikas. Įsitvirtina naujos tyrimų kryptys - „kultūrinė ekologija“, „ekokritika“, „ekologinė“ arba „aplinkos“ estetika, kuriose naujai tyrinėjama gamtos ir žmogaus veiklos sąveika. Į šį teorinį konceptualizavimo procesą įsitraukia meno kūrėjai, kurie aplinkos, ekologinio ir an- tropoceninio meno praktikose apmąsto antropoceno sąvoką, kurios įsitvirtinimas įvairiuose diskursuose neatsiejamas nuo vizualumo.Šiame straipsnyje, pasitelkus ekokritikos, aplinkos ir ekologinės estetikos teorijas, tyrinėjamas antropoceno estetikos prasmių laukas, aptariamos pagrindinės antropoceno estetikos problemos, jos vizualinės raiškos ypatumai meninėse ir kūrybinėse praktikose. Raktažodžiai: antropocenas, estetika, ekokritika, ekologinė estetika, aplinkos estetika, antropoceno menas, hiperobjektas, katastrofa be įvykio. [Iš leidinio]

ENSince the 21th century the concept of anthropocene has become entrenched in scientific theories and artistic practices in various fields. Extensive discussions in the natural, social and human sciences, popular science publications, art, media, TV shows, film documentaries, etc. popularized this conception. The spread of the concept of anthropocene in various sciences makes us talk about the anthropocenic turn in the humanities and social sciences. Aesthetics, art theory and creation bring up the themes of the relationship between man and nature, the impact of humanity on Earths life processes, climate change, the mass extinction of many life forms and species, ethics, ecological catastrophe and risks. Such terms as hyperobject and hyposubject (T. Morton), catastrophe without event (Eva Horn), atmosphere (Gernot Bohme) and many others are applied in the rethinking of the relationship between culture and nature, man and nature. The anthropocene turn marks a new stage in interdisciplinary and multidisciplinary approaches to research, revealing new conceptual theoretical configurations that help to re-explore and contextualize established paradigms, assumptions, theories, and methodologies. New fields of researches such as cultural ecology’, ‘ecocriticism’, ‘ecological’ or ‘environmental’ aesthetics, etc. are exploring new aspects of nature and human activities (culture), artists Many artists have involved into this theoretical process of conceptualization.They reflect on the concept of anthropocene in environmental, ecological and anthropocene art practices. Its entrenchment in various discourses is inseparable from visuality. This article, using the theories of ecocriticism, environment and ecological aesthetics, explores the field of meanings of anthropocene aesthetics, discusses the main its issues and the peculiarities of its visual expression in artistic and creative practices. Keywords: anthropocene, aesthetics, ecocriticism, ecological aesthetics, environmental aesthetics, anthropocene art, anthropocenart, hyperobject, catastrophe without event. [From the publication p. 525-526]