Antiantropocentrinis posūkis: slinktis visų gyvų organizmų estetinio suvokimo link

LTAntiantropocentrinis posūkis decentruoja žmogaus poziciją pasaulio atžvilgiu ir į estetinio suvokimo sritį įtraukia gyvūnų, augalų bei kitų gyvų organizmų jutimiškumą, koreliacines juslines pajautas. Straipsnyje glaustai aptariama antiantropocentrinių nuostatų raida, kurioje galima įžvelgti humanistikos atogrąžą į natūralizmą ir gamtos mokslus, taip pat nevakarietiškų mąstymo tradicijų, pagoniškų pasaulėvokų ir įvairių gamtos ontologijų peržiūrą, atveriant naujas posthumanistinės kultūros perspektyvas. Darbe svarstoma, kokį poveikį antiantropocentrizmas daro estetikai kaip filosofinei disciplinai, kuri tyrinėja ne tik grožio percepciją, bet ir juntamąją patirtį. Straipsnyje plačiau analizuojamos filosofų Bruno Latouro ir Emanuele’io Coccia pasiūlytos geocentrinė ir biocentrinė teorijos, kurių rėmuose skleidžiasi antiantropocentrinė estetika ir meninė praktika. Latouras įtvirtina geocentrinę prieigą, kurioje gamta yra ne žmogaus įkvėpimo ir estetinio pasigėrėjimo šaltinis, o nežmogiškųjų veikėjų kupinas tinklas, su kuriuo sąveikaudama skleidžiasi žmogiškoji patirtis. Coccia veikaluose išskleistas biocentrinis požiūris apima gyvūnų ir augalų patiriamus jutimus, kurie plečia žmogiškosios estetinės patirties horizontą. Šių teorijų analizė atskleidžia, kad antiantropocentrizmas grindžia gamtinio pamato estetiką ir teikia žmogui naujų intensyvios estetinės patirties resursų, siekiant ugdyti ekologinį sąmoningumą ir performuoti modernųjį humanizmą. Raktažodžiai: gamtos ontologija, antiantropocentrizmas, egocentrizmas, biocentrizmas, gyvi organizmai, estetika, estetinis sąmoningumas, estetinis jutimiškumas, įsižeminimas, mikroontologija, Johnas Cage’as, Bruno Latouras, Emanuele’is Coccia. [Iš leidinio]

ENThe anti-anthropocentric turn decentralizes human position in relation to the world and includes in the field of aesthetic perception the sensitivity of animals, plants and other living organisms as well as correlation of the senses. The article briefly discusses the evolution of anti-anthropocentric attitudes, which determine the turning of humanities toward the naturalism and the natural sciences, a review of non-Western traditions of thought and pagan worldviews, and various natural ontologies in an attempt to open up new perspectives of posthumanist culture. The paper discusses the impact of anti-anthropocentrism on aesthetics as a philosophical discipline that explores not only the perception of beauty but also the perceptual experience. The article further analyzes the geocentric and biocentric theories proposed by the philosophers Bruno Latour and Emenuele Coccia, within the framework of which anti-anthropocentric aesthetics and artistic practice unfold. Latour establishes a geocentric approach in which nature is not a source ofhuman inspiration and aesthetic admiration, but a network full of inhuman characters with which human experience unfolds. The biocentric approach developed in Coccias works encompasses the sensations experienced by animals and plants that broaden the horizons of human aesthetic experience. An analysis of these theories reveals that anti-anthropocentrism underpins the aesthetics of the natural foundation and provides man with new resources for intense aesthetic experience in order to cultivate ecological awareness and reshape modern humanism without completely rejecting it. Keywords: natural ontology, John Cage, anti-anthropocentrism, geocentrism, biocentrism, living organisms, aesthetics, aesthetic awareness, aesthetic sensitivity, Bruno Latour, landing on Earth, Emanuele Coccia, microontology. [From the publication p. 537]