Lietuvių dailės parodos Vokietijoje ir JAV XX a. 5-9 deš.: reprezentacija, integracija, sunykimas

LTPo Antrojo pasaulinio karo emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrę lietuvių dailininkai aktyviai rengė parodas, sulaukdavo teigiamų recenzijų vakarietiškoje spaudoje. Istoriografijoje visa tai dažniausiai pristatoma kaip egzilinės tautos atsparumo ir kūrybingumo ženklas, ir nekreipiama dėmesio j laikotarpių, sąlygų, kartų skirtumus. Išlikusi archyvinė medžiaga, parodų katalogai ir recenzijos leidžia teigti, kad parodomis buvo siekiama išeiviams svarbių tikslų - reprezentuoti savo šalį, integruotis j Vakarų Europos meninį gyvenimą, keisti valdžios požiūrį į DP (angį, displaced persons) stovyklų asmenis. Pasitelkiant kultūrą ir tautinius artefaktus, Vokietijos periodu (iki 1950 m.) buvo įrodinėjamas lietuvių, latvių, estų politinis bei kultūrinis atskirumas nuo Sovietų Sąjungos. Persikėlus į JAV, lietuvių tautinė kultūra buvo rūpestingai puoselėjama, tačiau, keičiantis kartoms, ji vis silpo, parodos vis smulkėjo. Nedaug lietuvių menininkų sugebėjo integruotis į JAV meninę terpę ir veikti konkurencinėje aplinkoje. Šiame straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimus, kokios šių reiškinių priežastys ir kodėl XX a. 9 deš. JAV lietuvių išeiviai savo kultūros situaciją įvardijo kaip „kultūrų konkurencinės kovos pralaimėjimą“. Šio straipsnio tikslas - aptariant lietuvių išeivių dailės parodas, jų rengimo motyvus, funkcijas ir rezultatus, išryškinti lietuvių dailininkų santykį su socialine ir menine aplinka Vokietijoje ir JAV. Raktiniai žodžiai: dailės paroda, lietuvių išeivijos dailė, Freiburgo dailės ir amatų mokykla. [Iš leidinio]

ENThe aim of this article is to discuss Lithuanian emigrants’ art exhibitions, the motives for their organisation, their functions and results in order to highlight the relationship of Lithuanian artists with their social and artistic environments in Germany and the United States. The Lithuanian artists who ended up in emigration in the United States after World War 11 actively organised exhibitions, which received popular positive reviews in the Western press. Archival material, exhibition catalogues and reviews suggest that through these exhibitions, the diaspora sought to represent their country, to become integrated into West European artistic life and to change the authorities’ attitudes towards people from DP camps. During the German period (up to 1950), cultural and national artefacts were used to prove the political and cultural separateness of Lithuanians, Latvians and Estonians from the Soviet Union. After migrating to the United States, Lithuanian national culture was treasured and nurtured, however, in subsequent generations it progressively weakened and exhibitions were smaller in scale. Few Lithuanian artists managed to successfully integrate into the American art scene and succeed in the competitive environment. In this article, the author seeks to explain these phenomena, and why American Lithuanian emigres of the 1980s identified their cultural situation as a “loss in the competitive struggle of cultures”. Keywords: art exhibition, Lithuanian diaspora art, Freiburg School of Arts and Crafts, migration, Lithuanian collective memory, postmemory. [From the publication p. 499]