LTStraipsnyje nagrinėjama, koks buvo ir kaip kito žemininkų kartos autorių santykis su daugiataučio Vilniaus erdve nuo 1940 m., kai šios generacijos jaunimas persikėlė į Lietuvos atgautą sostinę. Ankstesniuose žemininkų kūrybos tyrimuose buvo konstatuojama, kad Vilniaus patirtis esmingai paveikė šios kartos kultūrinį sąmoningumą, tačiau nebuvo analizuojama, kaip formavosi žemininkų vilnietiškoji savivoka, kaip kūrėsi ir keitėsi jų plėtotas Vilniaus diskursas, kokios miesto reikšmės jame akcentuojamos, kaip reiškėsi santykis su daugiataute urbanistine aplinka ir kultūriniu „kitu“. Straipsnyje sociokultūriniu aspektu tiriami keturių žemininkų autorių, reflektavusių savo vilnietiškąją patirtį, – Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio ir Alfonso Nykos-Niliūno – poetiniai ir egodokumentiniai tekstai, taip pat – autobiografiniai literatūrologės Vandos Zaborskaitės liudijimai. Pirminės minėtų tekstų nuostatos atrodo panašios – etnocentrinės ir monologiškos, vyrauja miesto lietuviškumo ir europietiškumo reikšmių ašis, aiški erdvės kultūrinio gryninimo pastanga. Vis dėlto vėliau, jau karo metais, o ypač pokariu, prasideda dalies žemininkų individualaus santykio su Vilniumi kaita, nacionalizmo schemų laisvinimas ar peržengimas, „kito“ ženklų integravimas, kurį pirmiausia liudija jų poezija ir poetinės prozos kodu parašyti tekstai. Reikšminiai žodžiai: žemininkų karta, Vilnius, miesto erdvė, kultūrinis „kitas“, Holokausto atmintis. [Iš leidinio]
ENThe article examines the relationship between the generation of žemininkai (a literary movement; its name can be roughly translated as ‘representatives of land’) and the multi-ethnic Vilnius urban space since 1940, when the young representatives of this generation moved to the regained capital of Lithuania. Previous studies of their work stated that the experience of Vilnius had a significant impact on the cultural consciousness of this generation, but they never analysed the process of development of their ‘Vilnius identity’ and urban discourse, the meanings of the city that it emphasised, and the manifestations of the relationship with the multi-ethnic urban environment and the cultural ‘other’. The article presents socio-cultural analysis of the poetic and ego-documentary texts of four žemininkai authors who reflected on their Vilnius experience – Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, and Alfonsas Nyka-Niliūnas, as well as the autobiographical testimonies of the literary scholar Vanda Zaborskaitė. Their initial attitudes seem to be similar – ethnocentric and monological, whereas the urban imagination is dominated by the axis of the Lithuanian-European cultural meanings, and the spatial images are distilled from the signs of the local cultural ‘Other’. However, as early as during the war years, and especially in the post-war period, a shift in the individual attitudes of some of the žemininkai is evident. The initial nationalistic schemes are loosened or questioned, and signs of the ‘Other’ are integrated, which is first of all manifested in their poetry and poetic prose about Vilnius. Keywords: žemininkai generation, Vilnius, urban space, cultural Other, Holocaust memory. [From the publication]