LTKūrybinis projektas, fotografijų serija „Miestovaizdžio balsai“ tyrinėja tarpukario modernizmo gyvenamosios architektūros paveldo ir šių dienų sumedėjusių augalų (medžių) santykį Kaune, akcentuojant ir atminties reprezentaciją. Šiandien, Kauno miesto vaizdui sparčiai keičiantis, tarpukario modernizmas aktualizuoja kolektyvinę miesto atmintį, yra reikšminga kultūros istorijos dalis, bet kartu laukia rekonstrukcijos. Šalia – regimi miesto medžiai, augantys šiandien ir patenkantys tarsi į „nesaugią zoną“, nes nežinoma, ar, atlikus vietų rekonstrukciją, jie išliktų. Turtingi kultūros paveldo paminklai neretai tampa fonu ažūrą primenantiems medžio motyvams arba šie želdiniai šiandien „susigretina“ su tarpukariu žmogaus rankomis sukurtais architektūros dekoro (art deco) elementais – geometrines formas ir augalus primenančiais motyvais. Kai kuriose fotografijose susipina ir dvi skirtingos atmintys – „tarpukario“ architektūros paveldo ir medžio, kuris auga seniai ir šiandien gali būti savitas gamtos paminklas. Kūrybiniu projektu siekiama skirti daugiau dėmesio paveldo vietų svarbai ir atskleisti urbanistinį peizažą, kuris neįsivaizduojamas be želdinių (medžių). Medis kūrybiniame darbe funkcionuoja kaip gamtos mieste metonimija, neatsiejama miestovaizdžio dalis. Dokumentuojami miestovaizdžio architektūros objektai atskleidžia, kaip tarpukario modernizmo ir medžio santykis kuria šiandienos urbanistinį peizažą. Fotografijų serija perteikia kultūros (gyvenamosios architektūros) ir gamtos (medžių) „balsus“, atsiskleidžiančius ir lygiavertiškai, ir išsiskiriant vienam iš jų. Todėl iškyla arba „žalio“ miesto idėja, kurianti harmoningą erdvę, arba vienovės stokojantis architektūros ir medžio duetas, kuriame architektūra lieka tarsi šaltas objektas.Tarpukario modernizmo architektūros paveldas ir sumedėję augalai (medžiai) yra urbanistinio kraštovaizdžio dėmenys, fotografijoje kuriantys abipusį santykį. Gyvenamoji architektūra šiandien saugo to laikotarpio miesto atmintį. Šalia augantys sumedėję augalai byloja dabartį. Tai kuria erdvę, apipintą tiek pastato istorija, tiek medžio istorija (jaunas, senas, išsikerojęs, sulysęs ir pan.). Kūrybinės fotografijos serijoje „Miestovaizdžio balsai“ pasirinkta tema plėtojama kiekvienoje fotografijoje vaizduojant gyvenamąją architektūrą ir medžius – kultūros ir gamtos „balsus“. Šių dviejų elementų ryšys atsiskleidžia skirtingai, todėl toks santykis tarp labai skirtingų kraštovaizdžio elementų yra daugiaprasmis. Fotografija serijoje tampa savotiška „tarpininke“, jungiančia kultūrą ir gamtą į vieną erdvės atvaizdą. [Iš teksto, p. 290-291]