The Christianisation of the Baltic seen from medieval France
LTPirmosios misijos į baltų žemes minimos XI a. prancūzų kilmės kronikininkų Ademaro Šabaniečio (Adémar de Chabannes) ir Raulio Glabė (Raoul Glaber) veikaluose, užsimenančiuose apie Adalberto iš Prahos (Vaitiekaus) ir Brunono Kverfurtiečio kankinystes. Remdamiesi tradiciniu pagonybės vaizdiniu, abu autoriai baltų religiją apibūdino kaip gamtos garbinimą ir ištikimybę seniesiems protėvių papročiams. Nuo 1147 m., kai Bernardas Klervietis (Bernard de Clairvaux) ėmėsi propaguoti Antrąjį kryžiaus žygį, baltų evangelizacija susiliejo su Kryžiaus karo judėjimu, kurio ideologinė užduotis – ginti ir plėsti krikščionių tikėjimą tarp pagonių. Vokiečių ordinu, kuris atliko kovos su pagonimis ieties smaigalio funkciją, Viduramžių Prancūzijos autoriai, viena vertus, žavėjosi, kita vertus, kritikavo. Antai anglų vienuolis Rodžeris Beikonas (Roger Bacon), susijęs su Paryžiaus universitetu, savo veikale „Opus maius“ (1268 m.) polemizavo dėl smurto naudojimo christianizacijos procese. Norėdamas parodyti savo argumentų svarumą, jis Vokiečių ordiną pateikė kaip blogą pavyzdį, kaip krikščionių valdžia neturėtų elgtis netikinčiųjų atžvilgiu: Vokiečių ordino brutalumas, godumas žemių ir turtų atitraukia pagonis nuo tikėjimo. Tuo tarpu kitas Paryžiuje dirbęs anglų vienuolis Baltramiejus Anglas (Bartholomeus Anglicanus) savo „enciklopedijoje“ pripažino, kad Vokiečių ordino broliai Livonijos vietinius gyventojus sėkmingai atitolino nuo tarnystės demonams, t. y. pagonybės. Flamandų kilmės neoficialus Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinys pas mongolų (totorių) chaną Viljamas iš Rubruko (William de Rubrouck) labai panašiai apibūdino Vokiečių ordino brolių veiklą Prūsijoje. Iki XV a. prancūziškai kalbančiame regione apie baltų konversiją daugiausia rašė dvasininkai.Taip nutiko greičiausiai dėl to, kad iki Šventosios Žemės praradimo Vakarų Europos riterija daugiausia keliaudavo į Artimuosius Rytus arba po Viduržemio jūros regioną, mažesnį dėmesį skirdami Šiaurės rytų Europos regionui. Didžiuma kryžininkų, padėjusių Vokiečių ordinui, buvo kilę iš Vokietijos arba Vidurio rytų Europos. Ši padėtis pasikeitė žlugus Akrui – paskutinei kryžininkų tvirtovei Levante. Nors Šventosios Žemės užkariavimas tapo neįmanomas, riteriškas gyvenimo būdas kilminguosius vis tiek skatino kovoti už Dievą ir garbę. Daugelis to meto autorių, rašančių aukštuomenei, pabrėžė, kad jaunuolis ar riteris turįs keliauti į tolimus kraštus ir kovoti su Kristaus priešais. Toks kryžiaus žygių troškimas didino Vokiečių ordino organizuojamų žygių patrauklumą. Vokiečių ordino didysis magistras du kartus per metus šaukdavo milžinišką talkininkų armiją iš visos krikščioniškosios Europos, daugiausia iš Vokietijos (imperijos), Prancūzijos, Anglijos. Suvokimas apie Baltijos regiono christianizacijos procesą susiformavo didikams iš Europos masiškai pradėjus dalyvauti tokiose karinėse ekspedicijose, vokiškai vadintose Reisen, o prancūziškuose tekstuose – Reise de Prusse arba voyage de Prusse. Priešai pagonys pradėti vadinti „saracėnais“, kas leido šias karines kampanijas susieti su tradiciniais Artimųjų Rytų kryžiaus žygiais, nors pats lietuvių pagonybės vaizdavimas liudija, kad baltų papročiais besidomintys vakariečiai žinojo, jog čia gyventa ne musulmonų, o savo religiją turinčių lietuvių. Akivaizdu, kad Reisen į Prūsiją tikslas – veržtis į lietuvių žemes ir atlikti didįjį saracėnų sunaikinimą (grant destruccion de Sarrasins), kaip teigė Prancūzijos maršalo Boucicaut biografas (XIV a. antroji pusė).Siekiant sustiprinti aristokratišką voyage de Prusse, kurią daugelis autorių laikė riterinio gyvenimo būtinu bruožu, pobūdį, pagonys vaizduoti kaip kilmingi priešai. Toks suvokimas galutinai susiformavo po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos krikšto ir Lenkijos sosto užėmimo 1386 m.; po metų prasidėjo ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija. Šie įvykiai regionui neatnešė ramybės. Naujoji krikščioniška Lietuva audringai įsitraukė į kovas su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos, kuri buvo Lietuvos evangelizavimo proceso nuošalyje ir oficialiai liko pagoniška. Taigi daug kryžininkų veržėsi į Žemaitiją iki 1390 m. ir gerokai vėliau, nes paskutiniai kryžininkai iš Vakarų čia matyti 1419 ir 1422 m. Be to, keli šaltiniai lietuvius tebevadino „saracėnais“ dar ir 1410 m., pavyzdžiui, kai vienas prancūzų kronikininkas rašė apie Žalgirio mūšį. Tai, kad žinią apie Vokiečių ordino pralaimėjimą šiame mūšyje į Vakarų Europą atnešė Ordino pasiuntiniai, neabejotinai paaiškina šį prancūzų kronikininko šališkumą Vokiečių ordino naudai, nepamirštant ir musulmonų totorių dalyvavimo Lenkijos-Lietuvos koalicijoje, kuo pasinaudojo Vokiečių ordino pasiuntiniai. [...] Pagrindiniai žodžiai: Šiaurės kryžiaus žygiai, baltų konversija, christianizacija, reisai, Prūsija, Lietuva, Žemaitija. [Iš leidinio]
ENThe way the Baltic region was viewed in Christian Europe during the High and Late Middle Ages was strongly characterised by the fact that it was the land of the last pagans. Beginning with the crusade against the Wends (Polabian Slavs) in 1147, attempts to convert them in the region took the form of the Northern Crusades, authorised by the Pope. The Teutonic Order became the driving force behind these crusades from the 13th to the 15th centuries, and secured support in Christian Europe, including France. The representation of the east Baltic region, on which this article focuses, was mainly related to these crusades. The author’s aim is to provide an overview of the attitude of the French-related nobility and intellectual elite towards the Christianisation of the Baltic from the tenth to the 15th centuries, with a special focus on Lithuania. In the first half of the 14th century, many crusaders from France and neighbouring countries backed the Teutonic Order’s struggle against Lithuania. These expeditions, mostly a derivative of the crusades in the Holy Land, were seen as the epitome of the chivalric lifestyle. This view changed slowly after Grand Duke Jogaila acceded to the Polish throne in 1386 and a year later baptised the grand duchy. With the evangelisation of Žemaitija (Samogitia) in 1417, Lithuania was definitely considered a part of Christendom. Keywords: Northern Crusades, conversion of the Balts, Christianisation, Reisen, Prussia, Lithuania, Žemaitija (Samogitia). [From the publication]
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996-2005. 4 t. (743, 821, 839, 282 p.).
- Crusading and holy war in the Teutonic Order’s struggle for Žemaitija. Written and visual perspectives / Gregory Leighton. Acta historica universitatis Klaipedensis. 2020, t. 41, p. 25-52.
- Dzieje stosunków polsko-litewskich : od czasów najdawniejszych do współczesności / Grzegorz Błaszczyk. Poznań : Wydawnictwo Naukowe UAM, 1998-. 3 kn.
- Litauer: vom heidnischen Gegner zum adligen Standesgenossen / Werner Paravicini. Tannenberg - Grunwald - Žalgiris, 1410 : Krieg und Frieden im späten Mittelater / herausgegeben von Werner Paravicini, Rimvydas Petrauskas und Grischa Vercamer. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2012. P. 253-282.
- Livonia, Rus' and the Baltic Crusades in the thirteenth century / by Anti Selart ; translated by Fiona Robb. Leiden ; Brill, 2015. XI, 385 p.
- Making a great ruler : Grand Duke Vytautas of Lithuania / Giedrė Mickūnaitė. Budapest ; Central European University Press, 2006. xx, 337 p.
- The Conversion of Lithuania : from pagan barbarians to Late Medieval christians / Darius Baronas, S. C. Rowell. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 627 p.
- The year 1009 : St Bruno of Querfurt between Poland and Rus’ / Darius Baronas. Journal of Medieval history. 2008, Vol. 34, no. 1, p. 1-22.
- The Saracens of the Baltic : Pagan and Christian Lithuanians in the perception of English and French crusaders to late medieval Prussia / Alan V. Murray. Journal of Baltic studies. 2010, vol. 41, no. 4, p. 413-429.
