Himnas etnoso galiai : recenzija

LTŠi svari, ant gero popieriaus išspausdinta knyga nėra Lietuvos 1944–1956 m. laikotarpio istorija tradicine prasme. Joje nekeliamas tikslas sistemiškai ir detaliai aptarinėti tokius sovietmečio procesus kaip ginkluotas pasipriešinimas, sovietinės represijos, ekonominė-ūkinė raida mieste ir kaime. Knygos specifika – kryptingas ir selektyvus analitinis žvilgsnis tik į tam tikrus įvykius ir procesus Lietuvoje minimu laikotarpiu. Bet, autoriaus nuomone, tie įvykiai ir procesai lėmė tolesnę Lietuvos raidą. Maža to, tie įvykiai ir procesai, nors ir ženkliai keitę Lietuvos išvaizdą, nepakeitė jos prigimties, greičiau socialiai išplėtė ir politiškai sustiprino. Už viso to slypi intencija – 1944–1956 m. laikmetį pristatyti kaip organišką Lietuvos istorijos periodą. Nors knyga apdairiai pradedama J. Basanavičiaus „Aušroje“ išsakytu priesaku „atminti ir pažinti Lietuvos žemėje visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus“, tai neuždengia tos realybės, kad knyga – iššūkis. Pirmiausia – iššūkis šių dienų propagandinėms klišėms, bet taip pat – ir tai kur kas svarbiau – iššūkis tradiciniam požiūriui į istorijos rašymą. Pagal europietišką tradiciją, istorija turi remtis civilizaciniais pamatais – universaliu dekalogu, institutais, unijomis ir konstitucijomis, pagaliau bent jau politine tauta, konkrečiai Lietuvos atveju įvardyta tariamu etnonimu – Lietuva. O V. Sirutavičius savo studijos pagrindu paėmė patį etnosą (lietuvių). Argi tai mokslinis požiūris, paklaus intelektualas (-ė). Kaip galima orientuotis į apraišką, kuri nuo Naujojo Testamento laikų sieta su barbarybe, o anglų kalboje net nėra tam adekvataus termino. Kita vertus, etninės savybės – tai tik „kasdienybės dekoracija“, vienoks ar kitoks atspalvis, nelyginant akių rainelės ar odos spalva, nelemiantis – ir neturintis lemti - civilizuotuose santykiuose.Iš pripažintų autoritetų tik A. Smithas etnosą interpretuoja kaip istoriškai pastovų žmogišką būtį nusakantį, o gal ir lemiantį reiškinį. Smitho originalumas ir drąsa ir tai, kad jis etnosui suteikė vertikalią primordialistinę dimensiją ir išanalizavo struktūriškai bei mentališkai. Bet vis tiek pas Smithą etnosas lieka reiškinys per se, o ne kaip pastovus galių šaltinis ir jų pasiskirstymo pagrindas tarptautinėje arenoje. O pas V. Sirutavičių, nors metodologija didžia dalimi perimta iš Smitho, bet einama toliau. Pastebima pretenzija etnosą tapatinti su politine galia, nes iš paties studijos pavadinimo galima spręsti, kad politinė galia (šalia anoniminio režimo) yra lietuviško etniškumo predikatas. Įvade nurodoma, kad tyrimo objektas – lietuviško etniškumo politizacija, kas knygos pabaigoje apdairiai (civilizuotai) įvardyta kaip vietininkiškumas. Tiesa, toliau tekste atsitraukiama nuo kategoriškų užmojų, teigiant, kad „etniškumas pats savaime politiškumo negeneruoja... reikia bent dviejų svarbesnių veiksnių: režimo liberalizacijos ir etninių aktyvistų“. Žinoma, reikia ir daugiau veiksnių, bet tai jau kitas klausimas. Autorius, regis, apsistoja tik ties intencija sukritikuoti N. Putinaitę, pagal kurią, etnosas sovietmečiu esą prarandantis bet kokią politinę tapatybę. Atsakydamas oponentei V. Sirutavičius išdėsto tokius preliminarius teiginius, kuriuos studijoje tikisi pagrįsti: pirma, sovietinėje politinėje struktūroje lietuvių etniškumas volens nolens išsaugojo politizacijos perspektyvą; antra, rusifikacijos bangas atlaikė lietuvių kalba, lyg buferis, saugantis etninę bendruomenę nuo asimiliacijos, be to, apsaugą teikė geoteritorija ir etnofederalizmas; trečia, sovietines represijas atsvėrė socialiniai liftai; ketvirta, neformalus sandėris tarp partijos ir inteligentijos sudarė prielaidas rūpintis etnokultūra. [Iš teksto, p. 136-138]