Midsummer celebrations in Lithuania minor: continuity and change in traditions

LTNors Joninės pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 m. Varmės vyskupo Henriko II rašte, kuriame draudžiama vokiečių okupuotų kraštų gyventojams Jonines švęsti ,,senoviškai“ , vis dėlto apie buvusią ritualinę šventės struktūrą Mažojoje Lietuvoje iki XVI a. patikimų žinių nėra daug. Remiantis istoriniais ir etnografiniais šaltiniais, būtų galima išskirti svarbiausius vasaros saulėgrįžos šventės XVI–XIX a. ritualo apeigų elementus: kupoliavimas, įvairūs tikėjimai ir burtai, apeiginės ugnys, supimasis sūpuoklėmis. Remiantis XX a. pirmosios pusės etnografinės medžiagos analize galima teigti, jog tuo laikotarpiu ritualai pavirto papročiais, įgijusiais naujų simbolinių reikšmių ir formų, sustiprėjo tautinio atgimimo ideologija. Joninių šventėje daugėjo vizualizacijos: pradėti plukdyti vainikėliai su degančiomis žvakutėmis, nuo kalnų leidžiami saulę simbolizuojantys degantys ratai, vandens telkiniuose deginamos mitologinę reikšmę turinčios figūros. Pakito ir piliakalnių erdvės suvokimas, atsirado patriotinis aspektas, siejantis šventės vietą su garbinga tautos praeitimi. Šiuo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje aktyviai pradedama švęsti folklorinė vasaros saulėgrįžos šventė – pagrindinė erdvės dimensija – Rambyno kalnas. Į masinį folklorinės šventės modelį buvo dirbtinai įtraukti ankstesnių tradicijų elementai: kalvos – vandens derinys, laužų kūrenimas, „raganų“ deginimas, kupoliavimas. Tuo pat metu atsirado ir visiškai naujų (neaprašytų etnografiniuose šaltiniuose) akcentų – chorų, ansamblių ir aktorių pasirodymai, ekskursijų sutikimai, sporto varžybos. Šventė vykdavo dvi dienas.Pažymėtina, kad XX a. pirmojoje pusėje svarbiausiu Joninių šventės akcentu Mažojoje Lietuvoje galutinai tapo Joninių laužai, „raganos“ deginimas kuo aukščiau ant kalno ir bendras jaunimo pasilinksminimas. Dalis buvusių ritualinių apeigų išliko dėl pramoginio patrauklumo. Tarpukariu per Joninių šventę susiburdavo daug jaunimo, suaugusiųjų ir iš Didžiosios Lietuvos. Rengtos spalvingos meninės ir patriotinės programos. Laužų deginimas ir linksmybės iki paryčių išliko ir sovietmečiu, nors 1976 m. bandyta Rambyne vietoje Joninių surengti sporto, o nuo 1980 m. – ,,tarybinio jaunimo“ šventes, tačiau tai niekad netapo tęstiniu reiškiniu. Sovietmečiu vidurvasario šventės ant Rambyno kalno struktūroje aptinkama vartotojiškos kultūros elementų – amatininkų prekių mugių, populiariosios muzikos koncertų. Taip pat atsirado ir naujų simbolinių momentų, pavyzdžiui, žvakelių, įstatytų gėlių vainikėliuose, plukdymas upe arba paparčio žiedo, Mažojoje ir Vakarų Lietuvoje vadinto diemedžio žiedu, ieškojimas. Nors XXI a. pradžioje viešųjų vidurvasario švenčių organizatoriai ir scenarijų autoriai buvo priversti derinti etnines tradicijas ir vartotojiškai nusiteikusios šiuolaikinės miesto visuomenės poreikius, tačiau galima teigti, kad viešųjų renginių tradicija iš dalies palaiko šventinės erdvės sąlytį su gamta – masinės Joninių šventės Mažosios Lietuvos regione vyksta miestelių aikštėse, apsuptose kalvų, vasaros estradose, upių pakrantėse ir pan.Apibendrinant būtų galima teigti, jog sustiprėjus kultūrinei miesto įtakai, papročiai virto vartotojiškai visuomenei priimta pasilinksminimo forma. Žvakučių deginimas ir plukdymas su vainikais vandens telkinyje atsirado tik XX a. kaip tradicijos transformacija, o dalis buvusių ritualinių apeigų išliko tik dėl pramoginio patrauklumo – ritualines ugnis pakeitė fejerverkai, Joninių laužai neteko mitologinės prasmės. Šiuolaikiniame vasaros saulėgrįžos šventės modelyje buvęs piktžolių deginimas ar žolynų rinkimas, kupoliavimas, neteko ritualinės reikšmės ir transformavosi į gražų veiksmą, įkomponuotą į šventės struktūrą, – laukuose surinktų žolynų aukojimą ant ugniakuro ar tiesiog būrimo priemonę. Kita vertus, tai galima traktuoti kaip etninio paveldo išsaugojimą, nes toks apeigų pobūdis leidžia daugeliui archajiškų papročių išlikti naujomis socialinėmis bei kultūrinėmis sąlygomis. Pagrindiniai žodžiai: vidurvasario šventė, Joninės, Mažoji Lietuva, lietuvininkai, papročiai ir tradicijos. [Iš leidinio]

ENA number of different Midsummer celebration models can be distinguished in Lithuania Minor: the most archaic (14th to 19th century), 20th century, and the modern St John’s Day celebration models. The most archaic celebrations were rich in vestiges of the Baltic world-view and mythology: nature, fire and water were worshipped, and people cast spells to protect themselves from evil forces and ensure a good harvest and a happy life. The 20th-century ritualistic St John’s Day tradition of Prussian Lithuanians lost its existential importance as rituals became customs with new forms and symbolic meanings. The most important features of the celebration are the burning of witches in St John’s fire, and general merriment for youth. In the modern celebration model, there is an attempt to combine ethnic traditions with the needs of the consumer society. Fireworks replace ritual Midsummer fires, as bonfires lose their mythological significance. Although the institutionally organised Midsummer celebrations follow a more or less Lithuania-wide scenario; the centralised organisation of cultural events may be beneficial in fostering local forms of the Lithuanian celebratory tradition by highlighting typical elements of St John’s Day in the region of Lithuania Minor. Key words: Midsummer celebration, St John’s Day, Lithuania Minor, Prussian Lithuanians, customs and traditions. [From the publication]

• Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996-2005. 4 t. (743, 821, 839, 282 p.).
• Kalendoriniai ir darbo papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje : jaunimo vakarėliai / Žilvytis Bernardas Šaknys. Vilnius : Diemedis, 2001. 154 p.
• Kupole rože : Sekminių - Joninių papročiai ir tautosaka / parengė Nijolė Marcinkevičienė, Loreta Mukaitė, Audronė Vakarinienė. Vilnius : Lietuvos liaudies kultūros centras, 2003. 460 p.
• Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos / Lina Petrošienė. Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. 382 p.
• Lietuviškos Joninės : nuo kaimo bendruomenės iki šiuolaikinės miesto šventės / Arūnas Vaicekauskas. Liaudies kultūra. 2009, Nr. 4, p. 33-38.
• Lietuvių kalendorinės šventės: tautosakinė medžiaga ir aiškinimai / Jonas Balys. Vilnius : Mintis, 1994. 310 p.
• Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos / Pranė Dundulienė. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 302 p.
• Lietuvos kaimo papročiai / Balys Buračas ; parengė Albinas Degutis, Vidmantas Jankauskas, Vacys Milius. Vilnius : Mintis, 1993. 526 p.
• Mažosios Lietuvos garbinga praeitis, liūdna dabartis ir neaiški ateitis / Vilius Pėteratis, Jurgis Raizgys, Jonas Stikliorius ir kt. Vilnius : Romuna, 2003. 2 d. (567, 442 p.).
• Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą / Zigmas Zinkevičius. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 285 p.
• Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas: vertės ir interesų sankirtos požiūriu / Domas Kaunas. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2004. 75 p.
• Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla / Matas Pretorijus ; [sudarė Ingė Lukšaitė ; parengė Ingė Lukšaitė, Vilija Gerulaitienė ; vertė Vilija Gerulaitienė (iš vokiečių kalbos į lietuvių ir iš lietuvių į vokiečų), Eugenija Ulčinaitė (iš lotynų kalbos į lietuvių)]. Vilnius : Pradai, 1999-2024. 6 t. (737, 881, 912, 801, 935, 911 p.).
• Prūsų lietuvis / Teodoras Lepneris ; parengė Vilija Gerulaitienė. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. 257 p.