Vaivorykštė be saulės: tekstinė refrakcija sovietmečio vertimuose

LTKaip šviesos banga keičia kryptį – lūžta – kirsdama skirtingas aplinkas, taip Vakarų literatūros veikalai, net prasisunkę per sovietinio "Index Librorum Prohibitorum" užtvarą, niekada nepasiekė SSRS skaitytojo autentišku pavidalu. Maskvos "Progress" ir "Raduga" leidyklų tarpininkavimas, ideologiškai angažuota literatūros kritika, honorarų medžiotojai, informacinių šaltinių stoka ir poligrafinis skurdas – tai tik akivaizdžiausi nepalankios terpės komponentai. Dėl jų „tarsi tų, bet ne tų“ tekstų sindromas tapo chroniškas. Pavieniai tekstinės refrakcijos veiksniai ir efektai yra nagrinėti, atlikta įdomių atvejų analizių, tačiau stinga tiek įtakų sistemiškos klasifikacijos, tiek poveikio masto ilgalaikėje perspektyvoje vertinimo. Metodologiniame tekstinės refrakcijos paveiktų leidimų tyrime siekiama išbandyti, kaip tekstinės būklės koncepto prielaidos integruojasi su postkolonijinės teorijos teiginiais apie antrinę kultūrinę kolonizaciją. Keliama hipotezė, kad profesionalių vertėjų ir redaktorių pastangos maksimaliai meistriškai atlikti savo darbą kartais paradoksaliai sustiprino svarbių literatūros veikalų visuminės reikšmės refrakciją. Tai lėmė sąlygiškai patikimų vertimų ir to, ką implikavo bibliografinis kodas bei metatekstai, kontrastas, taip pat sovietmečiu kultiniais laikytų vertimų kanonizacija mūsų dienomis. Pagrindiniai žodžiai: Vakarų literatūra, kanonas, bibliografinis kodas, kupiūra, paratekstas, ribotas tiražas. [Iš leidinio]

ENLight waves change direction - refract - as they pass through different environments. Similarly, Western literary works, even after leaking through the barrier of the Soviet "Index Librorum Prohibitorum", never reached the USSR reader in their authentic form. The most evident components of the unfavourable environment were the proxy of the Moscow "Raduga" and "Progress" publishing houses, ideologically committed literary criticism, the hunt for honorariums, the lack of reference books, and the poverty of printing technology. All these adverse factors together caused the chronic syndrome of texts that seemed authentic but in fact were not. So far, individual agents and effects of textual refraction have been researched, and interesting case studies have been carried out. However, there is a lack of both a systematic classification of the different agents of influence and an assessment of their longterm effects. The methodological study of refraction-affected editions tests the possibility of integrating the concept of textual condition with the assertions of the postcolonial theory regarding secondary cultural colonisation. The paper attempts to raise the hypothesis that the efforts of professional translators and editors to perform their work with the utmost craftsmanship had sometimes paradoxically reinforced the refraction of the overall meaning of major literary works. That resulted from the contrast between a relatively reliable translation and the implications generated by the bibliographic code and metatexts, as well as from the canonisation of translations that had become iconic in the Soviet-era. Keywords: Western literature, literary canon, bibliographic code, deletion; paratext, limited edition. [From the publication]

• Minties kolektyvizacija : cenzūra sovietų Lietuvoje / Arūnas Streikus. Vilnius : Naujasis židinys-Aidai, 2018. 437 p.
• Sovietinės cenzūros istoriografija : pagrindinės tyrimų kryptys ir cenzūros sampratos / Edita Sėdaitytė. Knygotyra. 2017, t. 69, p. 84-102.