Sovietų režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą

LTSovietų rėžimo itin naudotos priemonės lietuvių tautiniam identitetui griauti – istorinės atminties sovietizavimas, kalbinė asimiliacija ir naujo sovietinio identiteto formavimas. Sovietinis Lietuvos istorijos interpretavimo modelis buvo sukurtas per pirmąjį okupacijos dešimtmetį. Vėliau į jį įtraukinėta daugiau ikiokupacinio laikotarpio tautinės istoriografijos elementų. Sovietmečiu lietuvių istorinėje sąmonėje, gana sėkmingai, įtvirtintas XIX a. pab. – XX a. pr. susiformavęs praeities vaizdinys, pagrįstas etiniu nacionalizmu. Tačiau ne taip lengvai sekėsi įtvirtinti naują požiūrį į XX a. Lietuvos istorijos įvykius. Nuo 6 deš. vid. pastangos pagrįsti komunistinę tradiciją Lietuvoje nedavė apčiuopiamesnių vaisių. 9 deš. pabaigoje ši koncepcija nepajėgė atsakyti į naujus iššūkius. Nuo 6 deš. pab. Lietuvoje nuosekliai ir vis intensyviau vykdytos kalbinės asimiliacijos ir sovietinio identiteto formavimo politikos vienas tikslų – neutralizuoti nacionalistines nuotaikas, kurių proveržiai galėjo sukelti kai kurių tautinio praeities įvaizdžio elementų įtraukimas į sovietinę Lietuvos istorijos interpretavimo schemą. Tuo tarpu dirbtinis lenkų kalbos protegavimas Vilniaus krašte trukdė šio regiono integracijai ir konservavo lietuvių ir lenkų konfliktą. Kita vertus tai patvirtina bendrą tendenciją, kad sovietų rėžimas toleravo tik etnolingvistinio pobūdžio tautiškumą, o platesnio kultūrinio – pilietinio bendrumo pagrindu paremtą identitetą pripažino tik vienai bendrijai – naujajai sovietinei tautai.Reikšminiai žodžiai: Sovietinis režimas Lietuvoje; Homo sovieticus; Kalbinė asimiliacija; Istorinės atminties sovietizacija; Soviet regime in Lithuania; Homo sovieticus; Linguistic assimilation; Sovietisation of historical memory.

ENThe Soviet regime used various measures to destroy national identity: Sovietisation of history, linguistic assimilation and formation of a new Soviet identity. The Soviet model of interpretation of Lithuania’s history was created in the first decade of occupation. More pre-occupation national historiographical elements were later added to it. Based on ethical nationalism, a picture of the past, formed in the late 19th century – early 20th century, was quite successfully implanted in the historical consciousness of Lithuanians in the Soviet era. However, it was not so easy to implant a new attitude towards 20th century events in Lithuania’s history. From the middle of the 1950s, efforts to support Communist traditions in Lithuania were fruitless. At the end of the 1980s this conception could not respond to new challenges. Linguistic assimilation and one of the objectives of Soviet identity formation policy – to neutralise the spirit of nationalism that could determine inclusion of some elements of the past national image in the Soviet scheme of interpretation of Lithuania’s history – intensified at the end of the 1950s. Meanwhile, artificial propagation of the Polish language in the Vilnius region hindered this region’s integration and froze a conflict between the Lithuanians and the Poles. On the other hand, this confirms a general tendency that the Soviet regime only tolerated nationalism of an ethno-linguistic nature, recognising a wider cultural-civil affinity-based identity as acceptable for only one community – the new Soviet nation.