LTNepilnamečių nusikalstamumas yra savita socialinė teisinė problema, su kuria susiduria visos valstybės. Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse šalyse, valstybės baudžiamoji politika turi būti formuojama laikantis žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynybos principų. Vaikai dėl savo socialinės padėties, t.y., fizinio ir psichikos nebrandumo turi teisę būti itin globojami ir remiami, jiems reikia atitinkamos teisinės apsaugos. Vaiko teisėmis ir jų apsauga ypač buvo susirūpinta 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinėms Tautoms priėmus Vaiko teisių konvenciją. Įgyvendinant jos nuostatas, beveik visos šalys priėmė nacionalinius teisės aktus, skirtus vaikų teisių apsaugai, buvo įsteigtos vaikų teisių apsauga besirūpinančios institucijos. Lietuvos įstatymai iš esmės atitinka tarptautinių dokumentų nuostatas. Pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dorovinį vystymąsi, interesų apsaugą numato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai. Tačiau šių nuostatų įgyvendinimas, ypač baudžiamajame procese, kuris pats savaime apriboja ar suvaržo asmenų, dalyvaujančių jame teises, sferoje yra sudėtingas ir lėtas procesas. Turi keistis ne tik formalūs įstatymų reikalavimai, tačiau ir politiką formuojančių bei teisę taikančių institucijų (pareigūnų) supratimas apie vaikų teises ir jų realizavimą. Svarbu suvokti, kad visos vaiko teisės turi būti pripažįstamos, gerbiamos ir užtikrinamos kompleksiškai, nepriklausomai nuo situacijos, į kurią yra patekęs vaikas - pvz., padaręs nusikalstamą veiką. [Iš straipsnio, p. 61]