Vilniaus menininkės parodinėje veikloje 1919-1939 m.

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTVilniaus meno scenoje tarpukariu dominavo vyrai dailininkai, tačiau aktyviai kuriančių menininkių tolydžio gausėjo, atsirado palankios sąlygos ir galimybės moterims profesiškai tobulėti. 1919 m. Vilniuje duris atvėręs Stepono Batoro universiteto (toliau - SBU) Dailės fakultetas priimdavo ir merginas, kurios rinkosi studijuoti įvairias meno disciplinas ir architektūrą. Nors viešojoje erdvėje moterys užėmė kur kas kuklesnes pozicijas nei vyrai, kūrėjų radosi vis daugiau, jos aktyviau ieškojo būdų būti pastebėtos. Straipsnyje siekiama aptarti, kokias veikimo strategijas rinkosi to meto vilnietės. Tarpukario Vilniuje faktiškai nebuvo vien menininkes vienijančių institucijų, telkusių kūrėjas, kurios siekė veikti platesniame lauke. XX a. 3 deš. merginų pajėgos buvo negausios ir išsklaidytos. Panašių susibūrimų trūkumą menkai kompensavo pavieniai bandymai įsilieti į Lenkijos moterų dailininkių sąjungos veiklą ar savarankiškai įgyti tarptautinį matomumą. Epizodišku laikomas vienas mįslingiausių avangardinio meno atstovės debiutų 1923 m. Naujojo meno parodoje. Į Vilnių „importuotų“ įvežtinių parodų, kurių dalyvės buvo moterys menininkės, per visą tarpukario laikotarpį buvo vos viena kita. [Iš straipsnio, p. 39]

ENThe interwar Vilnius art scene was dominated by male artists, but the number of actively working female artists was consistently growing, and favourable conditions and possibilities for womens professional development were formed. Founded in 1919 in Vilnius, the Art Faculty of Stephen Bathory University (hereinafter referred to as AF SBU) accepted women who opted to study various art disciplines and architecture. Though women occupied a much more modest position than men in public space, the ranks of female creators were growing and they were more actively looking for the ways to be noticed. The aim of this article is to discuss the strategies of action and visibility chosen by Vilnius female artists of that time. In interwar Vilnius, there were no institutions comprised exclusively of women artists seeking to act in a wider field. In the 1920s, women creators were few and dispersed. The lack of women artists’ unity was hardly compensated by their sporadic attempts to join the activity of the Union of Polish Women Artists or independently seek international visibility. There was an episodic and highly mysterious debut of a representative of avant-garde art in the Exhibition of New Art in 1923. In the interwar period, just a few “imported” exhibitions in Vilnius showcased works by women artists. [Extract, p. 39]

• Dailininkės Eugenijos Sienkiewicz-Przyałgowskos prisiminimai / Rima Rutkauskienė. Lietuvos dailės muziejaus metraštis. 2002, t. 5, p. 120-155.
• Jung Wilne - żydowska grupa artystyczna / Joanna Lisek. Wrocław : Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławskiego, 2005. 238 p.
• Moterys dailininkės tarpukario Vilniuje / Algė Andriulytė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2020, t. 98, p. 101-137.