Józefas Piłsudskis apie tarptautinius santykius ir Lenkijos užsienio politikos užduotis

LTStraipsnyje analizuojamos maršalo J. Pilsudskio pažiūros į lenkų užsienio politikos užduotis po lenkų nepriklausomos valstybės atgimimo 1918 m. bei jo įžvalgos apie tarptautinius santykius tuometinėje Europoje. Vadovaudamas Lenkijos valstybei (1918-1922) J. Pilsudskis pirmiausia vykdė Rytų politiką, siekdamas pertvarkos Rytų Europoje pagal Lenkijos poreikius. Šių kovų jis pralaimėjo, kadangi nesugebėjo sukurti Lenkijos ir Ukrainos sųjungos nei federacijos, jungiančios Lenkijų ir Lietuvų (kartu su baltarusių žemėmis). Tačiau didžiuoju J. Pilsudskio nuopelnu lieka tai, kad jis nenusileido sovietinei Rusijai. Nepriėmė nenuoširdaus (kaip rodo visi ženklai) Lenino taikos pasiūlymo 1920 m. pradžioje. Pergalė prie Vyslos, kurios architektas buvo J. Pilsudskis, davė Lenkijai laisvę, o kitoms regiono valstybėms - išlikimo galimybę. Neįmanoma įsivaizduoti Baltijos valstybių, Rumunijos, Vengrijos ar Čekoslovakijos nepriklausomybę, jei 1920 m. vasarų sovietai pavergtų Lenkiją. 1926 m., įvykdęs valstybinį perversmų ir perėmęs valdžių, maršalas J. Pilsudskis stengėsi išlaikyti Lenkijos būtį kelyje į pusiausvyros politikę. Ši politika rėmėsi keturiais tarptautiniais susitarimais - dvi sąjungos su Prancūzija ir Rumunija bei dvi nepuolimo sutartys - su SSRS ir Vokietija. J. Pilsudskis nepasitikėjo daugiašalėmis sutartimis. Netikėjo Tautą lygos veiksmingumu. Jis teikė pirmenybę dvišaliams santykiams. Turėjo pesimistinę tarptautinių santykių kaip nesibaigiančios tautą kovos už išlikimą viziją. Savo politiniame testamente nepaliko jokių nurodymų, kuo pakeisti pusiausvyros politiką, jei jos tolesnis vykdymas nebūtą įmanomas. Reikšminiai žodžiai: Jozefas Pilsudskis, tarptautiniai santykiai, Lenkija, politinė mintis. [Iš leidinio]

ENThe author analyzes the views of Marshal Pilsudski on the tasks of Polish foreign policy after the rebirth of the Polish state in 1918 and his views on international relations in contemporary Europe. In the years of leading the Polish state (1918-1922), Pilsudski primarily pursued Eastern policy, trying to bring about rebuilding Eastern Europe to the mind of Poland. He lost this fight because he failed to lead to the creation of an alliance of Poland and Ukraine, or a federation encompassing Poland and Lithuania (along with Belarusian territories). However, the great merit of Marshal Pilsudski is that he did not succumb to Soviet Russia. He did not accept Lenin’s insincere (as it seems to be) peace offer in early 1920. The victory over the Vistula, of which he was the designer, gave Poland freedom, and other nations of the region - gained the opportunity to survive. The independence of the Baltic States, Romania, Hungary and Czechoslovakia would have been unimaginable if the Soviet conquest of Poland took place in the summer of 1920. Having come to power through a coup d’etat in 1926, Marshal Pilsudski tried to consolidate the existence of the Polish state on the path of equilibrium policy. It was based on four international agreements: two alliances - with France and Romania - and two non-aggression agreements - with the USSR and Germany. Pilsudski did not trust multilateral obligations. He did not believe in the effectiveness of the League of Nations. He preferred bilateralism. He had a pessimistic vision of international relations as a constant struggle of nations for survival. He left no indication in his political will as to the possibility of replacing the equilibrium policy with any other if it could no longer be pursued. Key words: Piłsudski, international relations, Poland, political thought. [From the publication]