Žmogaus agresyvumas ir kultūra

LTAgresyvumas dažnai tampa vos ne visuomenės gyvenimo norma. Ir todėl nejučiomis kyla klausimas, kaip jį apriboti, numalšinti, nuslopinti iki tam tikros ribos? Mat, mano giliu įsitikinimu, agresyvumas neturėtų būti vienu ypu priskiriamas žmogaus patologijai ir doroviniam nuopuoliui. Agresyvumas nepalyginamai sudėtingesnis reiškinys. Kai kada jo energija būna svarbi asmenybės identifikacijai ir jos kūrybiškumui. Kalbant hipotetiškai, agresyvumo normą nustato tik kultūra. Tačiau tarp agresyvumo ir kultūros, ypač mūsų amžiuje, yra painūs ryšiai. Tad kas gi tas sudėtingas reiškinys - agresyvumas, kokiomis formomis ir būdais jis nuolatos pasireiškia, kokių aptinkama mokslo ir filosofijos požiūrių į jį, kaip jį protingai panaudoti auklėjant žmogų? Kartais, aptariant brutalų individo elgesį, ieškoma jo priežasčių pačioje žmogaus prigimtyje, priežasčių, kurios neva skatina ir įvairias krizines šiuolaikinės kultūros apraiškas. Į sudėtingus visuomenės gyvenimo reiškinius bandoma pažvelgti per tarpasmeninius arba tarpgrupinius santykius, socialines, ekonomines ir politines prievartos priežastis taip pat kildinti iš agresyvios individo psichologijos. [Iš straipsnio, p. 86]

ENThe present paper studies a burning issue of the nature of human aggression, its forms and significance. The author broadly discusses different aggression theories - biological, frustrating, that of social learning, and analyses their merits, and imperfections. The article suggests that biological aggression of a human being is restricted and restrained by culture only. Accordingly, the history of mankind is the history of biological and cultural coevolution. The author draws the conclusion that an individual's aggression is the factor of crucial importance to his personal identity and creativity, while the "rate" of aggression in the society depends on a number of factors - customs and traditions, an individual's upbringing, education and teachers. [From the publication p. 464]