LTPsichoterapinių santykių specifikos atskleidimas yra svarbus dalykas, leidžiantis geriau suprasti, kokie terapiniai veiksniai lemia asmenybės išgijimo ir pokyčių procesą. Specifika gali būti analizuojama, atsižvelgiant į įvairias perspektyvas: naudojamų priemonių veiksmingumą, tyrinėjant terapinių santykių ir vidinių santykių raidą, atskleidžiant asmens tapsmo turinį ir jo savitumo sklaidą, siejant terapinius santykius su kūrybiniu procesu. Psichoterapiniai santykiai nėra įprasti tarpasmeniniai santykiai. Skiriasi šių santykių tikslas, turinys ir organizavimas bei dalyvaujančių santykyje atsakomybės. Pirma, psichoterapiniai santykiai yra terapinė priemonė, skirta asmens, kuris kreipėsi psichoterapinės pagalbos, išgijimui ar brendimo procesams skatinti. Antra, šiame santykyje psichoterapeutas, atsižvelgdamas į kliento reikmes, naudoja tinkamas psichologinio vertinimo ir poveikio formas, kurios modeliuoja santykio struktūrą ir padeda pasiekti anksčiau minėtus tikslus. Trečia, psichoterapeutas pats dalyvauja santykyje, tačiau šis dalyvavimas iš esmės nulemtas kliento poreikių. Kad galėtų tinkamai naudoti santykio fenomenologiją kaip terapinę priemonę, psichoterapeutas turi įgyti atitinkamų įgūdžių, žinių ir išmokti terapinio įsitraukimo būdų. [Iš straipsnio, p. 69]