Klaipėdos krašto urbanistikos savitumai ir paminklosaugos problemos

LTUrbanistikos savitumai yra materialaus, architektūrinio paveldo (plačiąja prasme) rūšis, apibrėžianti miestų vertybes, kurios nėra absoliučios, amžiams įprasmintos. Atvirkščiai, įvairiais laiko tarpsniais vertybės kinta, priklauso nuo suvokėjo, vertintojo (profesionalo ar mėgėjo) kultūrinių orientacijų, vertybinių sampratų, nuo suvokėjui psichologiškai artimo (kultūrinių vertybių trauka) ar svetimo (atstūmimo efektas) objekto pobūdžio. Sovietinėje Lietuvoje buvo dar ir ideologinė politinė vertybių suvokimo koreliacija. Ši koreliacija uždėjo „tabu” Klaipėdos krašto miestų vertybėms. Profesionalai suvokėjai ir vertintojai buvo orientuojami į tai, kad ši paveldo rūšis Lietuvai svetima. Todėl ir taip vadinamos „objektyvios”, o iš esmės labai schematiškai mechaniškos, niveliuojančios profesinės sąvokos, kaip „tūrinė-erdvinė kompozicija”, „gatvių tinklas”, „aikštės planas”, „miestų ir miestelių panorama” ir pan., kuriomis buvo apibūdinami miestų paveldo visumos fragmentai, neaprėpė Klaipėdos krašto vertybių; jos į urbanistikos paminklų sąrašą nepateko. [Iš teksto, p. 117]