Lietuvininkų giesmyno leksikos turtai

LTMažosios Lietuvos kultūros ir religijos istorijoje ypatingą vietą užima giesmės, giedojimas ir giesmynai. Giesmes kurti, versti, taisyti ir išleisti jautė pareigą beveik kiekvienas labiau išsilavinęs ir lietuvių kalbą mokantis kunigas. Pirmieji giesmynai žinomi jau nuo M.Mažvydo laikų. Apie M.Mažvydo giesmyno kalbos, poetikos ir muzikines ypatybes yra parašyta įvairių darbų (Z. Zinkevičius, J.Girdzijauskas, J.Kruopas, T.Brazys ir kt.). Per visą giesmynų leidimo laikotarpį giesmės buvo perrašomos iš vieno giesmyno į kitą, papildomos, redaguojamos, kuriamos naujos. Giesmių leidimas davė pagrindą polemikai tarp dviejų garsių XVIII a. kultūros veikėjų - G. Ostermejerio (Ostermeyer) ir K. G. Milkaus (Mielcke). Su kiekvienu nauju giesmynu didėjo jų meninė vertė: giesmių turinys priartinamas prie kasdieninių žmogaus rūpesčių, sužadina gyvą, intymų religinį išgyvenimą, norą pajusti savo kūno ir dvasios harmoniją, tobulą gamtos tvarką. Retoriškumo ir intymumo derinys, skoningas liaudies kalbos stilius, nuoširdi deminutyvinė kalba, labai primenanti liaudies dainas - taip to meto giesmynuose reiškėsi naujos lyrikos tendencijos. [Iš teksto, p. 83]