Reformacijos nuostatų atspindžiai Mažosios Lietuvos architektūroje

LTPagal sovietmečio oficialiąją tyrimų metodologiją, anuomet neginčytiną materijos pirmenybę prieš dvasinius dalykus, buvo būtina pabrėžti, jog būtis nulemia sąmonę, o materialioji bazė - antstatą. Lietuvoje prasidėjus naujai epochai, atsivėrė galimybės nagrinėti ir kitas pasaulio puses - dvasinių dalykų poveikį materialiam gyvenimui, sudėtingų materialių bei idealių pradų susipynimą įvairiuose reiškiniuose. Tokios gilesnės analizės būtinybė išryškėjo mums keliolika metų nagrinėjant Mažosios Lietuvos architektūrinį urbanistinį paveldą, tenykštės gyvensenos išorinį kiautą - sunaikintosios kultūros materialųjį atspindį, registruojant ir vertinant visus dar išlikusius senuosius pastatus. Ten ryškėjančius savitumus nelengva paaiškinti vien elementariomis ūkinėmis buitinėmis priežastimis, sovietinės metodologijos nustatytais priežastingumo ryšiais. Tenka atkreipti dėmesį ir į krašto dvasinio gyvenimo ypatumus, itin sudėtingą jo kultūros formavimąsi. Šiame Europos regione Mažoji Lietuva yra raiškus fenomenas. Dėl istorinių aplinkybių baltiškoji teritorija buvo padalyta griežta ir labai stabilia valstybine siena, nepaisant šio tūkstantmečio pradžioje susiklosčiusių atskirų baltiškų genčių istorinių žemių ribų. Tose dviejose dirbtinai atskirtose Lietuvos (plačiąja prasme) dalyse per penkis amžius susiklostė raiškūs gyvensenos, materialinės kultūros bei architektūros ypatumai. Juos šiandien bandome apibūdinti ir įvertinti - tiek ieškodami baltų kultūros ištakų, tiek apibrėždami Mažosios Lietuvos kultūrinio fenomeno ypatybes. [Iš teksto, p. 64]