Vydūnas ir Reformacijos kultūra

LTKultūra - esminė Vydūno kūrėjo ir mąstytojo orientacija. Žmogaus būtį ir tos būties raišką pasaulyje mąstytojas suvokė kaip kultūros procesą. O kultūros esmė-dvasinis žmogaus buvimas. Kultūra gimsta iš žmoniškumo esmės, ir nieko kito negali skelbti - tik žmoniškumą. Kokius impulsus Vydūno kultūros sampratai teikė krikščionybė bei Reformacijos kultūros tradicija? Beje, noriu priminti, kad mūsuose akivaizdi nuostata: sakoma krikščionybė, turima galvoje katalikybė. Tarp krikščionybės ir katalikybės rašomas lygybės ženklas. Kad krikščionybė į mūsų kultūrą sruvo iš dviejų šaltinių - katalikybės ir protestantizmo - retai kada atidžiau tyrinėjama. Kai aiškinamės Vydūno kultūros sampratą bei Vydūno kultūrinius interesus ugdžiusius veiksnius, juntame Reformacijos dvasinį klimatą. Jis itin akivaizdus biografiniame lygmenyje. Vilhelmo Storosios tėvų šeima - protestantiškos kultūros. Anskis Storosta buvo baigęs Berlyno evangelikų misionierių seminariją ir pradžioje dirbo evangelikų pastoriumi, vėliau - dvasiškiu ir mokytoju. Marija Ašmantaitė - giliai tikinti. Kaip ir visų protestantų šeimose Storoslų namuose brangintas Šventojo Rašto žodis ir giesmė. Ir Dievo žodis, ir giesmė skambėjo gimtąja lietuvių kalba. Kalba - viena iš svarbiausių evangelikų reformatų dvasinių nuostatų. Ji vienintelis tarpininkas tarp Dievo, Evangelijos ir asmens. Kiekviena kalba šventa, jeigu ja skamba Dievo žodis. [Iš teksto, p. 60]