Reformacija - esminis faktorius, saugojęs lietuvybę Mažojoje Lietuvoje

LTBaltų istorija sudėtinga, net tragiška. Mūsų eros pirmojo tūkstantmečio vidury gyventojų skaičiumi šios gentys mažai tenusileido slavams. Deja, tolesni įvykiai klostėsi itin nepalankiai: Dnepro ir Okos baseinų baltus asimiliavo į šiaurę besiveržią slavai, XIII a. kryžiuočiai nukariavo gyvybingiausią baltų gentį - prūsus, išžudė, į nelaisvę išsivarė jotvingius, pavergė nadruvius bei skalvius. Atsispirti pajėgė tik susivienyti spėjusi Lietuva. Tačiau kokia kaina! Daugiau kaip 150 m. trukusių karų su kryžiuočiais laikotarpiu netekta apie vieną milijoną žmonių. Tarp šių nelinksmų faktų turime ir vieną šviesią išimtį: apie 400 metų lietuvybė išsaugota nedidelėje etninėje baltų teritorijoje - Mažojoje Lietuvoje. Turint galvoje, jog per šį laikotarpį pasikeitė net kelios dešimtys žmonių kartų, tai be galo retas, unikalus atvejis. Aiškinamas jis įvairiai. Pirmiausia tuo, jog svetimtaučiai vokiečiai į šiaurines Ordino užkariautas žemes dėl nesibaigiančių nuožmių kovų su LDK kėlėsi nenoriai, o tie, kurie atvyko, kūrėsi lik miesteliuose, todėl čia gyvenusieji žmonės, skirtingai nuo pietinės Ordino valstybės dalies, ne vokietėjo, o linko į giminingus ir skaičiumi dominavusius lietuvius. Antra, 1701 m. Prūsija, tapusi karalyste, jautėsi politiškai kiek izoliuota nuo savo kaimynų - katalikiškos Lenkijos ir Vokietijos, buvusios Romos popiežiaus įtakoje. Norint pagrįsti teisę egzistuoti, įrodyti savitumą, ieškota istorijos argumentų. Žvilgsnis nukrypo į prūsus, senuosius šio krašto gyventojus, bet kadangi XVIII a. jų jau nebebuvo, dėmesys savaime buvo perkeltas į jų artimiausius giminaičius - lietuvininkus. [Iš teksto, p. 29]