Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos kūrėjai tautinės savimonės požiūriu (Nuo M. Mažvydo iki K. Donelaičio)

LTXIII a. tarp Priegliaus ir Nemuno kryžiuočių nukariautuose plotuose gyveno ne tik prūsų, bet ir lietuvių genčių. Jos vėliau niekada taip ir nesusiliejo su savo kamienu - lietuvių tauta. Tai bene didžiausia lietuvių tautos istorinė tragedija. Tačiau paradoksalus dalykas: ši mažesnioji tautos dalis XVI-XVIII, net XIX amžiuje sukūrė lietuvių tautai ypač vertingų literatūros dalykų. Tuo atžvilgiu ji kelis šimtmečius smarkiai pralenkė Didžiąją Lietuvą. Apie Mažosios Lietuvos literatūros išaugimo priežastis jau nemaža rašyta. Tarp jų visų pirma reikia nurodyti liuteronybės įsigalėjimą šioje Lietuvos dalyje: ir čia, kol viešpatavo katalikybė, iki Reformacijos, lietuviškais raštais niekas nesirūpino. Tačiau šiuo kartu ketinama atsiriboti nuo Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos masto bei jos kūrėjų religinių paskatų apibūdinimo. Bene svarbiau pasižiūrėti į šios literatūros kūrėjų santykį su lietuvių tautine savimone, nes tik šiuo požiūriu toji raštija įgauna tautai tikrąją vertę. Apskritai visa raštija neturtingai tautai jos kalba yra vertinga, bet ji darosi dar vertingesnė, kai raštija parodo rašytojų tautines ambicijas, tautinę savimonę. Mat gausią raštiją gali sukurti ir kitų tautų misionieriai: atvykti pas kokius aborigenus, išversti Bibliją, kelis katekizmus, parengti vieną kitą giesmyną, netgi parašyti kalbai mokytis gramatikų, žodynų. Bet ar tai tikroji tautinė literatūra?. [Iš teksto, p. 18]