LTAtėjo metas iš naujo peržiūrėti lietuvių folkloristikos sampratą, bandyti tiksliau apibrėžti jos objektą, suvokti ir nustatyti, kaip laikas transformuoja folklorą ir kokias erdves pastarasis aprėpia mūsų dienomis. Tai ypač aktualu dabar, kai prieš akis atsiveria naujomis metodologijomis grindžiamas platus šiuolaikinių tarpdisciplininių mokslų integracijos laukas. Jame kaip niekada anksčiau itin sėkmingai eksploatuojama sukaupta ir tebekaupiama universali ir daugiaprasmė lietuvių folkloro duomenų bazė, šiandien produktyviai tarnaujanti tiek atskiriems etnologijos, mitologijos, archeologijos, religijotyros, lingvistikos, tiek kompleksiniams šių ir kitų mokslų tyrimams. Kartu atsiranda ir pavojaus signalų: didelė pagunda dabartinėje visuotinėje kultūros mitologizacijos akivaizdoje susiaurinti folkloro paskirtį vien iki mitologijos studijų šaltinio vaidmens arba laikyti folkloristiką tik etnologų nuosavybe, formaliai remiantis kitur praktikuojama nuostata. Susidariusi situacija verčia rimtai permąstyti folkloristikos patirtį ir perspektyvas. [Iš teksto, p. 116]