Šeši lietuvių kalbotyros dešimtmečiai

LT1879 metais Tilžėje trijų šio miesto realinės gimnazijos mokytojų iniciatyva buvo įkurta Lietuvių literatūros draugija (Litauischc Litcrari- sche Gesellschaft). Tai buvo pimioji mokslinė institucija, kurios tikslas - tyrinėti lietuvių tautosaką, raštiją, kalbą, kaupti jos faktus. Vokiečių ir kitų užsienio šalių spaudoje paskelbtame atsišaukime dėl šios draugijos steigimo, be kitų dalykų, buvo rašoma: „Lietuvių kalba, kuri yra viena svarbiausių kalbotyrai, greitai nyksta. Iš karto vokiečių, lenkų, rusų, latvių kalbų spaudžiama, ji trumpai begyvuos. Drauge su kalba žūsta ir savitumas tautos, kuri kadaise viešpatavo šiaurės Europoje, drauge žūsta ir papročiai, sakmės, mitai, žūsta ir liaudies poezija, kuri patraukė Herderio dėmesį ir kurią imitavo Chamisso“. Taigi pirmoji lituanistika susirūpinusi institucija iš karto paskelbė lietuvių kalbai mirties nuosprendį, neribotam laikui kol kas atidėjusi jo vykdymą. Kažin ar kuris nors anos draugijos steigėjų būtų patikėjęs, jog po šešiasdešimt metų jau nepriklausomoje Lietuvos valstybėje pačių lietuvių iniciatyva bus įsteigtas institutas, kurio tikslai panašūs į tuos, kuriuos 1879 metų pavasarį jie įrašė į savo draugijos įstatus. Nuo to pavasario praėjo lygiai šimtas dvidešimt metų. O mes, prisimindami ir šią reikšmingą lituanistikos datą, šiandien susirinkome paminėti gražią sukaktį tos mokslo įstaigos, kuri davė pradžią trims mūsų lituanistikos institutams, o kartu sudarė ir busimosios Lietuvos mokslų akademijos branduolį. [Iš teksto, p. 41]