LTSėkmė, kurios XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje sulaukė debiutinis Klaipėdos krašto rašytojos romanas Aukštųjų Šimonių likimas, yra viena didžiausių ano meto lietuvių literatūros sensacijų. Nepaisant to, ligšiolinėje simonaitistikoje (įskaitant kruopščiai parengtas Romanos Dambrauskaitės (Brogienės) ir Vytauto Kubiliaus monografijas apie Ievą Simonaitytę tai traktuota kaip papildomo aiškinimo(si) nereikalaujantis literatūros istorijos faktas. Sėkmės sąvoka šiame tyrime vartojama Pierre’o Bourdieu jai suteikta reikšme, t. y. kaip literatūros lauką veikiančio galios lauko hierarchizavimo principas, matuojamas knygų pardavimais, apdovanojimais, postais ir kt? Aukštųjų Šimonių likimo sėkmės istorija čia vadinami keli tarpusavyje susiję knygos leidybos, sklaidos ir vertinimo epizodai: 1) debiutinio Simonaitytės romano rankraštį apsiėmė išleisti Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija (toliau - KLK); 2) tuoj po romano pasirodymo jo autorei paskirta pirmoji Valstybinė premija; 3) per pusantrų metų išėjo net trys šios knygos leidimai; 4) nepraėjus nė metams po Aukštųjų Šimonių likimo pasirodymo, romanas įtrauktas į atnaujintos lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą. Kontekstinės analizės ir sociokritinės tyrimo prieigos prašosi faktas, kad svarbiausi Aukštųjų Šimonių likimo sklaidą bei simbolinį kapitalą kūrę literatūros lauko veikėjai buvo valstybinės institucijos: knygos leidimą organizavo ir finansavo KLK; premiją už geriausią 1935 m. knygą skyrė tos pačios Švietimo ministerijos sudaryta Valstybinės premijos skyrimo komisija, 1936 m. atnaujintos mokyklinės programos projektą, į kurį operatyviai įtrauktas Aukštųjų Šimonių likimas, taip pat rengė Švietimo ministerija. [Iš teksto, p. 509]