LTŠiuo tyrinėjimu gilinamasi į trijų rašytojų, pirmąjį tarpukario dešimtmetį viešumoje dažnai vadintų klasikais ir „tautinio romantizmo“ autoritetais, pozicijos literatūros lauke pokyčius, nuolatinės kovos dėl galios situacijas keičiantis kartoms ir formuojantis naujoms grupuotėms, kintant vertinimo institucijoms, vertybiniams kriterijams. Viena svarbiausių rašytojus įšventinančių, jų statusą stabilizuojančių, ginančių ar juos nuvainikuojančių vertinimo institucijų - to laikotarpio skirtingų ideologinių pakraipų spauda, populiarūs ir akademiški periodiniai leidiniai, sekę kultūrinio gyvenimo pulsaciją, ypač vertybinius sprendimus viešinusi literatūros kritika, kurios poleminiame dialoge dalyvavo įvairių kartų ir pažiūrų intelektualai. Greta recenzijų, proginių biografijų, konkretaus laikotarpio literatūrinio gyvenimo apžvalgų, pačių rašytojų autokanonizacijos bandymų reikšmingi smulkesni paminėjimai spaudoje, kronikinio pobūdžio žinutės specializuotuose leidiniuose - visa tai liudijo pastangas plėsti literatūros lauką laikais, kai rašytojai traukėsi iš viešojo gyvenimo avangardo pozicijų, kurias buvo užėmę spaudos draudimo ir tautinės agitacijos slopinimo sąlygomis. [Iš teksto, p. 395]