LTTyrimo pradžioje iškelta prielaida, kad XIX a. pabaiga-XX a. pradžia gali būti traktuojama kaip laikas, kai padėtas svarus pagrindas tarpukariu institucionalizuotam nacionaliniam lietuvių literatūros kanonui, o nemaža dalis idėjų tam pagrindui formuoti suformuluotos bendraujant laiškais, kuriuos galime laikyti specifinėmis asmeniniais ryšiais ir neretai asmeniniu skoniu grįstomis literatūros kanono dirbtuvėmis. Išnagrinėjus fragmentišką, bet iškalbingą aktyviausių aptariamo laiko literatūros lauko dalyvių korespondenciją, ši prielaida pasitvirtino. Rašytojų, kritikų ir leidėjų laiškuose aiškiai matyti, kad XIX a. pabaiga ir XX a. pirmieji dešimtmečiai - spartaus lietuvių literatūros savarankiškėjimo, autonomiškėjimo laikas. XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių epistolikoje dominuoja bendro pobūdžio telkimosi dirbti kultūrinį darbą motyvas, o XX a. pradžioje, ypač panaikinus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, dinamiškai pereinama prie konkrečių susitarimų dėl literatūros koncepcijos, tekstų leidybos, tam tikrų literatūros lauko verčių stabilizavimo. Nors XX a. pradžios literatūrinis gyvenimas sparčiai aktyvėjo (leidžiama kultūrinė, literatūrinė ir kt. spauda, tęstiniai leidiniai, profesionalėja knygų leidyba etc.), literatai laiškuose dažnai pabrėžia literatūrinės tuštumos, stokos pojūtį ir tai, kad lietuvių literatūra itin skurdi tekstų ir autorių. Būtent šią stoką aktyviai siekta užpildyti ne tik kūrybiniais darbais, bet ir leidžiant antologijas, almanachus, grožinę kūrybą publikuojančius leidinius ir pan., tokiu būdu formuojant ankstyvąjį pripažintų autorių ir kūrinių korpusą. [Iš straipsnio, p. 122]