LTŠios monografijos antraštei pasirinkta dirbtuvių metafora nurodo pagrindinę čia publikuojamų tyrimų teorinę prieigą - kultūros sociologiją, kuri literatūros kanoną traktuoja kaip kompleksišką sociokultūrinį procesą. Jame dalyvaujantys literatūros lauko veikėjai (pavieniai asmenys, grupės ar institucijos) varžosi dėl dominuojančios pozicijos lauke ir dėl teisės nustatyti literatūros (kūrinio) vertės kriterijus. Taigi, teorine išeities pozicija pasirinkta nuostata, kad literatūros kūrinio ar jo autoriaus priklausymas kanonui nulemtas ne tik vidinių kūrinio ypatybių, bet ir konkretaus meto literatūros lauko galios santykių bei autoritetingų lauko veikėjų steigiamos literatūros vertės sampratos. Kaip ir kultūros dirbtuvės metaforą savo socialinių kultūros tyrimų studijai pasirinkęs Vytautas Kavolis', siekiame likti kuo arčiau empirinių duomenų, įdėmiai įsižiūrėti į paskirų besiformuojančio lietuvių literatūros lauko institucijų (tokių kaip kritika, leidyba ar mokyklinės programos) poveikį šio lauko hierarchinei struktūrai. Nepretenduodami pateikti skaitytojui vientisos lietuvių literatūros kanono steigties rekonstrukcijos, monografijos bendraautoriai imasi aspektiškai nagrinėti pasirinktus šio kompleksiško proceso epizodus. [Iš Įvado]