LTLiaudies etimologija, kontaminacija, taip pat ir (leksinė) analogija lemiajokiais griežtais dėsniais nenumatomus, nenuspėjamus žodžių kitimus ir turėtų priklausyti žaismingajai kalbotyros, tiriančios žodžių istoriją, kertelei. Šie reiškiniai atspindi kalbos ryšį su asociacinėmis žmogaus mąstymo savybėmis, bet pats jų vyksmas nėra chaotiškas; egzistuoja tam tikri dėsningumai, pagal kuriuos galima klasifikuoti, grupuoti įvairius jų atvejus. Čia pateikiama lietuvių kalbos liaudies etimologijai, kontaminacijai, iš dalies ir leksinei analogijai būdingų bruožų apžvalga kartu yra mėginimas sukaupti kuo daugiau šių reiškinių padarinių - perdirbtų žodžių, taip pat nurodyti be pagrindo tokiais laikytus žodžius. Įvairiomis klasifikacijomis, pagrįstomis kitų kalbų medžiaga, remiamasi tiek, kiekjos atitinka lietuvių kalbos aptariamų reiškinių ypatybes. Šioje knygoje pateiktos medžiagos pagrindą sudaro įvairioje lingvistinėje literatūroje nurodomi liaudies etimologijos ir kiti atvejai. Buvo naudotasi Ernsto Fraenkelio Lietuvių kalbos etimologijos žodynu, taip pat Zigmo Zinkevičiaus, Kazio Alminauskio, Prano Skardžiaus, Antano Salio ir kitais veikalais. Pseudoetimologijos rinktos iš Simono Daukanto, Andriaus Vištelio, Jono Užupio-Šerengos, Mikalojaus Akelaičio ir kt. raštų. Pagrindinis šios studijos objektas - liaudies etimologija - gana plačiai paplitęs kalbos reiškinys. Kontaminacijos ir jai artimos leksinės analogijos apraiškų analizė taip pat siejama su liaudies etimologija, stengiamasi nustatyti jų tarpusavio ryšius, ribas. Kaip specifinė liaudies etimologijos atmaina įtraukta ir pseudoetimologija. Jos atvejai praplečia liaudies etimologijos tyrinėjimus. Visi cituojami pavyzdžiai yra bendriniai žodžiai. Tikrinių žodžių - asmenvardžių, vietovardžių ir kitų - buvo atsisakyta dėl daugumos jų etimologijos neaiškumo ir ypač glaudaus ryšio su mitais, padavimais.